They say it's the last song

bluebird of happiness

2012-02-14T03:30:00.001+02:00

Kai žvelgiu giliau negu norėčiau matyti, nevalingai užmerkiu akis.
Nebegaliu įkvėpti, judėti ir jausti.
Šaltis ir baimė sukausto.
Jausmai užslėpti.
Tavęs nebėra.
Mūsų irgi.
Tik aš.
Aš.
Vėl aš.
Vienas aš.
Visąlaik vienas.
Vienas su savimi.
Vienas išsigandęs aš.
Viskas tik aš, man nebūnant.
Ko galima tikėtis iš vieno manęs.
Kada viskas tik apie mane, netyčia ir nekaltai.
Aš užsimerkęs nebe pastebiu tavęs ir mūsų, o turėčiau..
Turėčiau kartoti tau apie mus, o labiausiai apie tave, bet tik AŠ.
Norėčiau tave apsaugoti nuo savęs, bet aš tavęs negirdžiu, o tu neklausai.
Gimstame po vieną, kvėpuojame ir skaitome knygas ir meldžiamės.
Lygiai taip ir mirštame..vieni sušalę ir net nesugalvoję atsisveikint.
Nesirinkdami dienos, valandos, priežasties ar laiko - nieko.
Ateiname vieni ir išeiname, mylėję, verkę ir nekentę.
Bet atsiranda laimingesnių už mirtinguosius.
Ne tokių egoistų, ne sau, o kitiems, jiems.
Tų, kurie gyvenime sau leidžia mylėti.
Leidžia apsikabinti ir šypsotis.
Nesigėdija savo jausmų.
Nesibaido atsakomybės.
O ją prisiima drąsiai.
Būna po du, kartu.
Būna kits kitam.
Būna meile
Aistra ir
KArTU.

Plaukioju nežinomybės vandenyse, sustingime, įšale ir nebūtyje. Sniego aukščiau juosmens, pūga - galo nematyti. Raudonos kambario sienos primena tavo karštą alsavimą, netvarka - mūsų gyvenimus, o tu.. Tu man primeni koks aš bejėgis. Silpnas, liūdnas ir tylus.

Atgulęs tave gražia mintim lydžiu, sapnuos bandau apsaugoti.

//Mylimas pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.//

nurašytas laikas. vienas du

2012-02-02T23:20:00.001+02:00

Nuraškytos mano vasario pirmosios dienos, nutūpę norai slepiasi olose. Tie, kuriems nepavyko ištrūkti iš žiemos speigų, įsipainiojo medžių šakose, po troleibusų sėdynėmis užmigo. Susidoroti su minusais nepavyko, negrįžo, nemato ir negirdi. Apleido mane, mus, ir mano.

Laimingas mano pasauli,

kur tu esi su savo spalvomis, šiluma ir pietvakarių vėjeliu?
ar ilgam apleisi mane, ar ne?

Juk žinai, aš ne už ilgo turėsiu išvykti, ar pavysi mane. Ar man tave pavyt?

/ Sugrįžk greičiau kartoju, kol dar gyvenimas nepamintas po kojų. /

vėjy

2012-01-13T02:45:00.000+02:00

Kaip norėčiau tau papasakoti ką gyvenu. Kuo kviepuoju, kuo degu ir kas mane gesina. Kas gasdina ir neleidžia prieiti prie tavęs arčiau. Kas man trukdo pasiduoti tavo mintims, tavo gyvenimui ir tavo šilumai, kuri veda mane į šimtus nepažįstamų prityrimų. Kaip norėčiau veidrodyje matyti tikrą ir nesuvaidintą save patį. Didelį, gražų ir su džiaugsmo akimis. Su meile širdyje ir sveiku protu. Kažkas ko aš nesuvokiu, kažkas ko nebuvau išmokytas, ir vargu ar be išmoksiu. Laukiu kada atsivers mano širdis ir galėsiu tau pasakyti: PAGALIAU. Pagaliau pasiekei mane, dabar tekėk. Kaip saulė per dienas, taip tu per mano gyvenimą, tekėk ir niekada nenusileisk žemiau horizonto, kad matyčiau tave tikrą, šviesų ir tyrą. Skairdų, kaip rudenio lietus ar vanduo šaltinio. Neapleisk manęs, aš tavęs prašau..

Ne kartą, nors garsiai ištariau tik TAU, prašiau, kad neapleistum manęs. Kad nepaliktum manęs vieno su mano neteisingu buvimu. Meldžiau gamtos, dangui meldžiau, kad neleistum man supūti. Bet tada ir vėl užkasdavai mano tyrą ir šiltą meilę, mano svajones ir mane patį..kažkur miške, kur drėga, vėsu ir tamsoka. Kiek kartų atkasinejau savo palaikus plikom rankom, tom pačiom nuogom ir nešvariom rankom aš stiebiausi į tave, lygiai tiek buvau nutiekštas veidu į purvą, lygiai tiek tavęs ieškojau vis labiau.

Pasiaukojimas, atsidavimas ir begalinis džiaugmas mane aplanko kai žiūriu į tavo akis. O jei susitinka žvilgsniai, aš pametu savo svajones, pametu sapnus ir plyno lauko vidury stovi tu. TIK TU. Nei garso, nei šešėlių, nieko kas galėtų mus nuskriausti. Nieko, kas dovanotų už klaidas, nes nebeturi praeities, nei ateities. Turim tik DABAR. Šią vienišą akimirką. Iš tokių aš dėlioju savo gyvenimą kaip mozaiką, puzlę. Tik nėrą į ką pažiūrėti, nėra pavyzdžio, kad viską padaryt teisingai. Kada suklystu akimirka sustoja. Ir aš vėl triukšme, neapykantoje ir bejegiškume, o tu... Matau tavo tolstančią nugarą, plaukus besidraikstančius vėjyje. Nei sudie.. Jokio ženklo. Tik vieniši varpai katedros varpinėje skamba. Pamažu varpo dužiai sulyg širdies. Vis lėčiau ir lėčiau.. Sustoja.

Atmerkiu akis - tamsu. Kur tu? Aš svajoju iš čia ištrūkti, mano sapnai kužda, kad jau netoli viso pabaiga..

Kas tu? Ko žiūri į mane?

Į mane žiūri didelės mėlynos akys.

Suprantu, ką tu jauti. Nebėk, palauk - prisijungsiu.

Tavo vieni kartai, mano - kiti. Ir taip iki pabaiga. Taip iki blykstės ir ir ir...paskutinio atodūsio. Paskutinės vasaros gaivos.

sausi

2011-12-22T18:26:00.000+02:00

Tu parėjai paryčiais. Išbalęs, dvokiantis ir nusidėjęs. Be tikėjimo, be manęs, be jų. Parėjai apgautas įskaudintas ir nuteistas čia gyventi dar tris metus: tris vasaras, rudenius ir pavasarius. Bet ne žiemas. Žiemą viskas užšąla. Prasideda sąstingis, tu nieko nedarai, tau nieko nedaro. Tavęs nebėra, jų nebėra. Tu vienas, baltas ir atšalęs. Bet tuoj - pavasaris. Ištirps kalnai ledynuos, medžiai atsibus. Su jais busi ir tu, po truputį įsitraukdamas į savo mažą, pilką ir nereikšmingą gyvenimą. Po truputį mirinėsi, pūsi, ir rudenio vėjas, kuris visą vasarą leido Saulei tave džiovinti, tave nupūs nuo grublėto žemės paviršiaus.
Tu būsi ten, kur niekas kitas nėra buvęs.
Būsi vienas.
Sausas.
Sausis AMŽINAI.

rytoj

2011-12-21T01:19:00.001+02:00

Aš vėl išskrendu, norėčiau tave pasiimti kartu. Norėčiau, kad nebereikėtų skraidyti.. norėčiau, kad oro uostas nebūtų namai. Norėčiau, bet negaliu..

Negaliu pasipriešinti savo gymiui, negaliu nuspalvinti savo praeities šviesiomis spalvomis ir atsibudus ryte nieko neprisiminti, negaliu priversti jų neprisiminti manęs. Tie veidai, balsai, prisilietimai, visa kas vienaip ar kitaip apčiuopiama, gyvena su manimi. Su manimi kvėpuoja, kaksi-traksi, eina į priekį ir atgal. O dėl to man tik sunkiau. Kaskart vis sunkiau pakelti sparnus ir atsisveikinti.

O jei nekelčiau? Jei, va taip ir pasilikčiau Tau ir su tavimi? Kada mane atvežtum į oro uostą? Kada gražintum niekams ir vilkams suėsti? Aš negaliu sau dovanoti širdies skausmo, negaliu to įpirkti. Aš per mažas, per silpnas ir kaulėtas. Aš vienoks, kitoks ir toks pat kaip jis. Tas kurį matau veidrody. Kurį stebiu kasdien, iš kurio klaidų mokausi, ir kurio klaidas kartoju. Aš toks.

Būti kitokiu aš irgi norėčiau, ne vien tu.

Atmerkiu akis - balta, graži ateitis.

mmI

2011-11-08T02:47:00.000+02:00

Atiduodu save sėkmei, meilei ir Tau. Pasiimk. Kiekis ribotas, bet galimybės ne.

Atradimai ir pergalės, laimės, džiaugsmo ir tikrumo akimirkos. Visa tai, ko senai pasigestu, pasirodo - dingo. It's jus me, myself & I.

fy

2011-10-27T01:34:00.001+03:00

sudužo mano laivai, tik pasiekę uostą. nors nebuvo vėjo, buvo tylu ir ramu, jie sudužo tavo dulkėtoje virtuvėje.

susitikime su viešpačiu, retai pagalvoju, ar tai tiesa. ar tai sapnas. tai tiesa?
susitikime su savimi, prie balto monitoriaus ir klaviatūrą prieš jį, aš suskumbu nebeatsigręžti. nebematyti. užsimerkti ir pajausti tikrai, nesuvaidintą ir tobulą prisišvartavimą prie tavęs. dingsta.

suteik man sparnus, kad galėčiau pabėgti. Pasiilk, manęs, jei taip neapkenti. Išpiešk sau saulę, ir būkite laimingi!
ateik, aš tave paguosiu ir sušildysiu, bet nepažadu. nes tu man pažadėjai pažadą, kurio nėra, o dabar... dabar aš dulkė.

Aš tave jaučiu ir matau, o tu tikrai esi? Ar tik tie žiburiai lekiantys į naktį mane klaida? Aš juk čia, aš tavęs laukiu.. ruošiu save, kad tau galėčiau dovanoti. o tu priimsi dovanas? NE? kodėl ?? juk smagu, juk šypsaisi, juk nori, bet nemoki. o mokėti čia nereikia, ir plius nieko nekainuoja. tu turi pinigų? aš turiu tiek, kad užteks man tau ir mūsų vaikams. pasiimk mane. aš laukiu kol ateisi ir pasakysi, kad jau viskas. kad jau tu jau aš jau mes.

VISKAS.

apleidžiu tavo dulkėtą meilės virtuvę. nesididžiuoju, bet ir neesu kaltas, per daug dulkių..per sunku vienam tvarkyti namus.

come.

2011-10-22T03:09:00.000+03:00

/Come away with me and 'll never stop loving you.. /

laimė

2011-10-19T22:41:00.002+03:00

Mano kūnas šąla, siela tvinsta krauju ir aš tavęs nebejaučiu. Kur tu nuėjai... Aš nespėjau pasekti paskui.. aš turėjau reiklų, juk aš užsiėmęs kartais.. O dabar tavęs nebe surandu.. turiu tiek laisvų dienų ar tavęs nebematau, nebe pastebiu.. negaliu pasisveikinti, ir pasakyti, kad šiandien man gražiai šypsaisi. Kur dingai?

Kur man tavęs ieškoti, jei aš savęs nerandu. Aš negaliu.. negaliu pas tave ateiti mano kojos nepaklūsta man. Aš springstu nelaimės dėmesiu. Aš dūstu ir man tavęs netrūksta. Aš.. pasiilgau šypsotis atgal. Pasiilgau mylėti tave ir tavyje maudytis, švytėjimo pasiilgau. Noriu kalbėti su tavimi nejudinant lūpų.. tik akimis ir mintimis. Negi nematai, kad aš tave myliu ir be tavęs aš niekas. O tu?

Kur tu? Atsirask, laime, aš tave renkuosi.
AŠ TAVE PASIRINKAU.

n

2011-10-13T21:56:00.000+03:00

Vien nuo minties, kad tai gali būti tu, man svaigsta galva. Apsvaigstu, kai vaikas išpūtęs didžiulį burbulą iš gumos. Nutirpsta kojos, rankos, nebežinau ką tau pasakyti. Tada pradedu maivytis, apsiprantu ir iš naujo tave įsimyliu.
O tu nesikeiti.. tu visąlaik taip pat. Tu maivaisi? Tu... esi?

Kur tu?
Ir taip visada.. ESI SAVO NEBUVIMU.

Bodleras

2011-10-12T04:44:00.000+03:00

Reikia būti visuomet girtam. Tai viskas: tai vienintelis dalykas. Kad nejaustum baisios Laiko naštos, kuri laužia tau pečius ir lenkia tave prie žemės, reikia svaigti be atvangos.

Tačiau nuo ko? Nuo vyno, nuo poezijos arba nuo dorybių, kaip jums patinka.

Tik svaikite.

Ir jeigu kartais - ant rūmų laiptų, žalioje griovio žolėje, niūrioje savo kambario vienumoje - jūs pabusite, svaiguliui aprimus arba dingus, paklauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, viso, kas bėga, viso, kas vaitoja, viso, kas užteka ir nusileidžia, viso, kas gieda, viso, kas šneka, paklauskite, kuri dabar valanda, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: "Dabar apsvaigimo valanda! Kad nebūtumėte vergai, Laiko kankinami, svaikite, būkite nuolatos apsvaigę! Nuo vyno, nuo poezijos, nuo dorybių, kaip jums patinka.

Ar aš...? NE!

2011-10-10T00:50:00.002+03:00

Ar aš gražiai atrodau? Taigi, kad - ne! Ar aš labai laiminga? Priešingai - buvau, esu ir būsiu visiška nelaimėlė. Ar yra laimingesnių už mane? Taip tiek ir tiek, visi aplinkui! Tai aš pati nelaimingiausia pasaulyje? O, taip, pati nelaimingiausia pasaulyje. Gal aš turiu draugų? Ne, aš nepakeičiamai vieniša! Gal aš talentinga? Deja, deja... Ar jis nors mane myli? Jis daugiau ar mažiau myli visus ir visas, bet būtent manęs - ne. Ar aš jaučiuosi likimo nuskriausta? Taip!!! Ar aš būsiu laiminga kada nors? Ne, niekada, niekada, niekada...

labas, rudenėli

2011-10-01T00:36:00.000+03:00

Spalis.

Labas, rudenėli!
Kaip laikaisi? Pasiilgai manęs?

Forgive me father I have sinned.

Solveigos laiškai (Perui Giuntui)

2011-09-30T01:56:00.001+03:00

I

Perai,
kas tau pasakė,
kad šiais laikais nebėra Solveigų?
Tai apkiautėlių širdys,
kurios nuo puvėsių apakę...

Tavo Solveiga
stovi vakaro vartuose.
Laukia kada pašauksi
Krintančia savo žvaigžde.
O kada sutirštėja sutemos,
kada akys negali žiburio rasti,
ji pelyno karčiu stiebeliu
rašo tau laišką.

Kur tu Perai esi?
Kokiam tolimam debesy?
Jei nors žodelio sulaukčiau:
Lėkčiau per gruodą.
Per vakarą juodą.
Į patį pasaulio kraštą -
kad tik tave rasčiau...

Kažkada man rašei
apie vilkstines kupranugarių,
apie lotoso žiedą, kilimandžaro kalnus.
Ar buvai ten?
Tu žadėjai nupirkti
baltą marmuro pilį
per porą mylių nuo jūros,-
ar turi ją?
Ar galiu pas tave atvažiuoti?
Ar galiu, Perai, tave pamatytu?
Šitiek laukus,
ar galiu sutaršyti susivėlusius tavo plaukus?

Tiesa, mano motina sako,
Jog tu vėjavaikis,
o aš jai sakau:
"Miela mama, pasaulyje viskas prasideda
Nuo vėjavaikių, trokštančių
kad po jų kojomis,
kelias nevaikščiotas gaustų.
Ir jokios grandinės
Prie namų neprikausto.
Aš juk irgi norėčiau
matyti kaip tolimi miestai
Lekia ryškiais žiburiais į naktį,
kaip sutemos ima slėpiniuose degti...

O šiaurėje - tamsūs ilgi vakarai.
Padėk man, kad neužpustytų sniegas,
Klampus kaip ligonio miegas.

Bet nėra nuo tavęs žinių.
Kur man eiti?
Pabučiuoki sapne mano degantį veidą.

II

Dabar jau žinau -
Tu gyvas!
Tu galvoji apie mane.
Ir pragysta mano širdy vieversėlių varpeliai.
Tik kartais prisiminimų kartėlis
pavargusias mano akis gelia.

Perai, kokioj tu bedugnėj prapuolei,
kokiuos miškuos pasiklydai?
Kodėl nerašei man?

Kažkada tu svajojai
jūros platybėse
pastatyti stiklinį miestą.
Tu sakei, kad vietoj balandžių -
pire varpinių
sparnuotos žuvys lakios.
Kad stiklinėse gatvėse
jūržolės supsis praeiviams po kojų,
medūzos ir aštuonkojai...
O mes sėdėsime
Po vandeniniame sode
ir iš rausvų kriauklelių
gersime mėnulio šviesą...
Perai, ar jau pastatei šitą miestą?

Ką man tau parašyti
apie savo gyvenimą pilką?
Tėvas numirė,
motina serga.
Negaliu aš jos, Perai, vienatvėj palikti
ir važiuoti pas tave mylimasis.
O ar tau pačiam yra lengva
be mūsų laukų ir miškų,
Ar nebūtų geriau
po mūsų šiaurės dangumi?
Čia taip pat žmonės stato miestus ir pilis.
Čia irgi gyvenimas, Perai.
Man nereikia nei turtų tavų, nei garbės -
Reikia tavo širdies,
mano beproti svajotojau.
Sugrįžki, kartoju,
Mes busim laimingi,
mes būsim turtingi,
o mūsų dienos - žydėjimas amžinas.

O dabar, vakarai mano rankos apsunksta
nuo neatiduotų glamonių,
savo jaunystę velku kaip lemties prakeikimą.
Ypač pavasarį
Kai sniegas laukuos ištyžta,
Kai paukščiai sugrįžta...
O rudenio naktimis, kai nuogi medžiai
dreba po lediniu lietumi,
kai motina blaškosi pataluos, man kartais atrodo -
išeisiu iš proto.
Negaliu ilgiau laukti,
sugrįžki greičiau, kartoju,
kol gyvenimas nepamintas po kojų.

III

Perai,
dešimt metų aš laukiau,
kad vėl tu mane pašauktum:
"Atvažiuok!
Jei suduš tavo laivas,
atkulniuok pėsčiomis."

Aš pati negaliu ateiti,
kaip bešauktum -
auklėju du našlaičius vaikus
mirusios mano sesers,
todėl aš, Perai, dabar
nebepavysiu jau savo svajonės.
Tiesa, rūpesčių man padaugėjo,
bet ir džiaugsmo daugiau,
kai laikau vaikų delniukus
sugrubusioj savo rankoj...
Perai! Tai - irgi meilė.
Didelė ir tauri,
nenusivilk.
Juk pradžia ne ten,
kur baigiasi pareiga...

Perai, greičiau atskubėk pas mane,
mes su vaikais tave pasitiksime
ir tu tuos mažus baltagalvius pamilsi.

O jei t žinotum - vasarą
kaip tos galvelės
pievoj žaidžia!
Sunku aprašyti...
Tai patys gražiausi žemės žiedai.
Aš laikau juos už rankų gležnų
ir už tai -
negaliu pas tave ateiti...
Tu gi žinai...
Vaikams reikia kažko pastovesnio...
Jei myli, Perai, mane - tai suprasi.

IV

Paskutiniai rudenio lapai
krinta purvan nuo beržų.
Gal rytoj jau išmargintom rogėm į kiemą
žiema atvažiuos pamažu,
tavo laišką sklaidys
drebantys vakaro pirštai.

Sveikas, mano vienintelis,
neprišaukiamas,
metų toliuos pradingęs,
dabar tavo žodžiai sustingę
ant mano lango stiklų,
dega liūdna ir puošnia
vakaro žara,
tylu.
Kai paskutinį kartą parašei,
gal dvidešimt kartų
grįžo paukščiai nuo Nilo nendrių,
nužydėjo alyvos mėlynos.
Vėlinais...
Ką turėjau daryti?
Susitaikiau su ta mintimi,
pripratau. Aš rami.
Apie darbus, apie vaikus mąstau.
Gal manai, pražuvau kasdienybėje?
Kur tau!
Tu kaskart svaiginai mane
tarsi griaustinis - tolimas tolimas,
vasaros žaibas aukštam danguje,
todėl aš ilgai nesiryžau atplėšt
paskutinio tavo laiško.
Bijojau sudrumsti tyrą vandenį
savo senu laukimu,
ir vėl kaip jaunystėje -
baltą staltiesę tiesti.
Perai,
dabar man jau nedera melsti nebūto...

Perai, praėjo laikai,
kada laukiau stebuklo.
Dabar aš didžiuliam pasauly -
mažutė smiltelė.
Jau matai - pabaiga šito kelio
visai netoli -
už raudono anų debesų kalnelio...

Sūnūs užaugo ir išsimokslino.
Aš sėdžiu viena kambaryj.
Vynioju atsiminimų siūlus.
Ir dabar su šituo apleistu lizdu
mane tiktai įprotis riša.
Kai žiūriu aš į nueitą kelią,
aš matai, kad gyvenimas buvo turtingas.
Tai šventoji trejybė:
darbas, meilė ir mano vaikai.
Ir už tai turiu padėkoti
Tau.
Mano vienintelis, laukiamas,
metų toliuos pradingęs,
mano neprišaukiamas...
Tu neiškeitei meilės
į švarius marškinius ir šlepetes.
Kas žino, jei manęs paklausytum,
paliktum savo oro pilis,
spindulių tiltus
gal ir mūsų laimė
būtų užakusi kūdra.
Kaip ir mano draugių,
kurių vyrai,
svetimose ganyklose ieško sau džiaugsmo.

Kaip gerai, kad gyvenime lieka
neišsipildymas!
Amžinoji ugnis,
prie kurios sušildome sielą.

Aš uždegu žvakę
ir skaitau tavo laiškus,
kol įskausta akys,
skaitau ir skaitau...
Nors kiekvieną žodį
aš nešiojuos širdy,
tu supranti.

O jei aš, Perai, ateičiau,
tu manęs nepažintum.
Mano skruostuos seniai
nužydėjo skaistumas obels.
Laikas pasėjo sidabro sėklas
į mano geltonus plaukus,
sulinko nugara.
Pats pagalvok,
kaip ateičiau, jei žingsniai tokie nesparnuoti,
bejėgiai ir smulkūs,
Perai,
seniai nebelaukiu stebuklo.
Dabar aš jau viską tau pasakiau,
lai kalbės iškilminga tyla.
Grygo smuikai beržynuos nutolę.
Perai,
jau labai labai greitai
nužydės dangaus obelys.

*

2011-09-22T03:29:00.002+03:00

Jie blogi.
Jie nieko nemyli.
Jie niekam neduos saujos ryžių.
Jie visko geidžia tik sau.
Ir kas galėtų jus smerkti.
Ak, jūs nelaimingieji.
Užpultasis šaukiasi pagalbos,
O jūs tylite.
Smurtininkas vaikšto aplink,dairosi aukų.
O jūs sakote: jis mūsų nelies,
Nes mes prieš jį neliudysime.
Kas čia per miestas, ir kas jūs per žmonės.
Jeigu mieste neteisybė atsitinka,
Jis privalo sukilti, o jei nesukyla
Tegu jis supleška ugnyje
Dar nakčiai nesutemus.

dangums

2011-09-22T03:21:00.002+03:00

O Dangau,
kaip aš tave myliu. Tik vis galvoju : už ką?

Pabundu su mintimi, ir užmiegu. Atrodo išprotėsiu, jei dar neišprotėjau. Kartais tavęs nejaučiu, kartais nustoji alsuoti, tada išsigąstu.. iki tu vėl atsidūsti ir aš žinau, kad esi. Tiesa, dažniausiai būni apsvaigęs ar tai svaiginantis.

<...> Tada pamačiau, nusekiau paskui, ir supratau, kad TU. Tik kažkodėl į tave tais laiptais kylant aš pasigedau turėklų. Pasigendu švelnios atramos, kuri padėtų, atrodo, turėtų padėti žengti pirmyn, kopti į viršų, į tave. Jų nėra. Bet kodėl? Nejau, man dar ne laikas, aš to nenusipelniau?

Gal man pasistengti? Aš galiu bėgti į tave. Tikrai. Vienas, du. Ir lekiu kaip vijurkas, žinoma, baimė nukristi kausto mano netobulas kojas, temdo mėlynas akis. Nors... akis, turbūt, temdo gailumo ašaros. Džiaugsmas, liūdesys, atradimas ir praradimai. Kaip man tave paleisti, Dangau, jei tavęs neturiu. Kaip man tavęs atsižadėti, jei nepasižadėjau.

Bet... žinok man gera. Nors tik kartais, bet gera. Lyg ir jaučiu, jog gyvenu. Tik ar tikrai geriau galvoti apie tavo debesis, aukštybes, palaimos akimirkas, vietoje mano pilko ir neįdomaus gyvenimo? nežinau...

Geriau pragaran, geriau ne paskui tave!
Bet ir vėl. Tada aš liūdnas, nereikalingas net gi sau. O dabar - juk aš tavimi kvėpuoju, šviečiu ir tikiu. Jei ne tu, tai ne aš. Tai ne šimtai laiškų popieriuje ir ne milijonai - mintyse.

Padovanok man džiaugsmą ir tyrumą, paliesk savo šviesumu ir gerumu. Nes.. jei aš būčiau Dangaus, o tu čia ant žemės, aš tau dovanočiau. Gal net daugiau negu tikiuosi iš tavęs..
Va! Juk čia aš ir patampu dangumi, o tu mano mirtinguoju.
Tik čia. Tik kartais. Tik manyje.
O gaila.

iškelk

2011-09-18T19:40:00.000+03:00

Leki paskui vėją,
su moterimis, vyrais
ir vaikais.

Šypsais lyg išprotėjęs
su kiemo draugais.

Išeik į kiemą ir
pasveikink nuostabų
rytą. pasidalink
kava.

Negailėk pieno,
cigarečių negailėk.
Viskas šįryt tavo
amžinai.

Muškis, kandžiokis
kutenk ir juokis
šypsenos neišblėsta
vilkolakis.

proper

2011-09-17T15:51:00.002+03:00

Vidus pūva, sudegink jį.
Tu gi moooooki :>

tu puikus.

2011-09-14T21:13:00.002+03:00

"Tai gražiai gieda lakštingalėla, žaliam vyšnių sodelėl.."

Ar esi ar ne?

Tūkstančiais kilometrų nusėtas mano ieškojimų ir atradimų kelias,
Mintimis, fragmentais ir akimirkomis apsodinti kelkraščiai.
Per laiptus dailūs vijokliai, pro langus žmonės -
Visi stebi ir stebisi. Mato, tik apsimeta, jog negirdi.

Ko mes verti, jei ne bėgti į priekį?
Atsisakinėdami, toldami ir tik mintyse mylėdami
Prarandam šimtus galimybių pasveikti, apsigyventi
Tikėti.

Ko mes verti, jei aplink viskas nuvertėjo,
dar prieš mums gimstant?

Mylėti, Mylėtis ir MYLĖTI.

kaip du kart du. Tik ne tiek kartu, kiek labiau atskirai, čiut čiut atskirai.

Man gera pakilt į orą tais ne vienišais vakarais. M P S T S. O tau?

Taip kaip dar niekad nebuvo.

Taip kaip niekas neturėjo ir neturės, bet visiems linkėsiu.
Tikėti pasaka, tik kiek naiviau.

3

2011-09-01T01:42:00.000+03:00

Susikaupimas, jėga ir 360.

Smuikai, gitaros, trys vasaros ir trys žiemos. Magiškai skamba skaičius trys. Magiškas skaičiaus kildinimas jį sustiprina, padaro nepažeidžiamu ir visą nugalinčiu. Kiek tu esi trys ?

Ryt aš būsiu 6. Ne. Būsiu 9.

Laikau tave, mus ir mūsų.

Su meile,
G.

MirE.

mono123

2011-08-13T21:35:00.000+03:00

Susirask laimę toliau negu užmato tavo akys. Susikurk ateitį pats ir bėk kuo toliau nuo mūsų. Nuo savęs, manęs. Įkvėpęs naujo, šviežiai gaivaus oro atsimerk. VIENS, DU, TRYS ir tu jau visai nauja, niekam nepažįstama persona, kuriai stingdo kraują nepažįstami vaizdai rėžiantys mažas akis.

Sveikinu, tu palietei jį. Tą naują ir dar nepažįstamą rytojų. Patinka ką matai? Man patiktų. Dideliai pastatai, žmonės, veidrodžiai. O kiek veidrodžių, visi tikri, neiškraipo, tik apšviečia, kad pamatytum tikrąjį savo grožį.
Kodėl ašaros temdo tavo akis?
Matai, tai juk džiaugsmas persipynė su nežinomybe. Viskas natūralu, tikra.
Pasiilgsi manęs? Pasiilgsi... aš tavęs jau dabar ilgiuosi.
Man širdį drasko tavo šaltas žvilgsnis. Apsimeti, kad viskas gerai, bet taip nėra.
Kodėl tyli? Pasakyk ką nors, aš jau 11 metų ruošiausi tai dienai. Ji išaušo ir supratau, kad aš nepasiruošęs labiau negu tu.
Bet tu slepiesi? Pasirodyk, leisk dar kartą pažiūrėt į tavo vandenyno aušros pilnas akis.
Žavu. Man ir vėl gera žavėtis.

Na gi apsisuk ir eik iš čia. Prašau.

aš
tave
MA-TAU.

2011-08-06T19:42:00.000+03:00

Viens du trys.

Žinai nemėgstu atsiveikinimų. Jie tokie persunkti liūdesio ir pasimetimo, kurio lygiai taip pat nemėgstu. Dar labiau nemėgstu kai reikia atsisveikinti su savimi. Kokia beprotystė atsisvekinėti su savimi, jei vėliau reikia vėl taikytis ir susitikti kokioj kryžkėlėj. Ten privalai save surinktį iš gabaliukų ir šypsotis jei kažkas stebi.

mus kažkas stebi?

Ballants

2011-06-27T03:32:00.000+03:00

Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Pasiūlė obuolį ir davė teisę rinktis. Ji pasirinko, jis puolė iš paskos. Prabėgo tūkstančiai metų, mes vis dar turime teisę rinktis ir kažkas seks kartu.

Ko vertas gyvenimas, kai galvoji tik apie save ir tai, kaip priversti kitus tave gerbti ir tavimi didžiuotis. Saulė teka ir leidžiasi, lietus toks pat gaivinantis, apvalantis, o tavo akys vis kitų, besikeičiančių akių atspindy. Tavo alsavimas į kažkieno kito kaklą, tai mano cigaretės dūmas. Tu vis ateini ir mane stebi iš šalies, siunti savo draugus mane išmėginti, bet niekada neparodai, kas esi. Apie mane žinai viską, pažįsti kiekvieną kūno išlinkimą ir mano atsidavimą tau. Supranti ką noriu pasakyti, bet apsimeti, tik tam, kad vėl eičiau ir vėl krisčiau, nepajėgčiau atsikelti, ir toje tamsybių persmelktoj palėpėj, kur drėgna ir šilta - pūčiau. O kodėl tą palėpę užkasei? M? Aš jau dešimtmetį, nuo tada kai man sukako vienuolika, kruvinais pirštais bandau prisikasti į paviršių iš pragaro gelmių. Vienuolika metų saviugdos, savitvardos ir nuolankumo. Vis tikėdamas, kad kažką rasiu aš nesiskundžiu ir kasu toliau. <..>

Ei, ten vasara? Kodėl taip karšta ir tvanku?
Aš ištroškęs, paliek žemę vandeniu.
Ačiū tau. Aš amžinas tavo tarnas.
Aš esu aš. Aš esu Jis. Mes esame.

..

Atgal dienas skaičiuoju, ir jau matau, kaip esu viršuje ir mėgaujuosi dangiškais malonumais: bendravimu, kitų šypsenomis, džiaugsmu ir vidine laisve. Tai man padeda neužmigt palėpėj. Man šlykštu čia būti, ji per daug sava, ir per daug AŠ. Kiekvienas kampas, laiptai vedantys į niekur, sena spinta, radija, grindys ir sienos. Viskas, kas čia sudėta yra AŠ, ar bent tai, kas iš manęs liko. Daugiau nebetversiu, todėl užsimerkiu ir skraidau padange, kur taip švaru ir tobula. Kur vėsu ir sausa. Kur ne aš. Aš - paukštis. Mažas paukščiukas. Padangėj jokių vanagų ar erelių, tik maži paukščiukai.
Plast.
Jokių dūmų, muzikos. O svarbiausia - jokios traukos. Viskas tarp žemės ir dangaus. Aukso vidurys.
<...>
Ieva, o kodėl?
Brangus, ko-dėl?

klastūnė.

2011-04-25T14:32:00.000+03:00

aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!

Norsi klykt nežmonišku balsu! Rėkti, bėgti ir niekada neatsisukti atgal.
Norsi užsimerkti ir atsimerkus atsidurti kažkur Niekados šalyje, tarp elfų, fėjų ir kalbančių šunų.
Tada jausčiausi savas, ir reikalingas. Ne šiukšlė, ne daiktas ir ne kempinė, kuri sugeria visą kas bloga.

Savo širdimi girdžiu kaip mane kviečia, it nimfos, Svajonių šalis. Susikraunu daiktus ir lekiu. Atsisveikinu su nebūtim ir su tyla aplinkui ir bėgu slėptis ten kur dar šviesiau ir įdomiau. Kur tiek daug nieko net su žiburiu nerasi. Tik gražūs rytai, žmonės, šypsenos ir jokio alkoholio. Jokių cigarečių, kreko ar žolės. Kur naktis trunka lygiai tiek kiek diena, bet niekas nemiega ir nesapnuoja košmarų, kur žmonės drąsiai mylisi šviesoje, saugiai užrakinę miegamojo duris. Visi švytintys, skaistūs ir begalo talentingi. Dideliomis mėlynai žaliomis akimis kaip gyvybingas vandenynas ir garbanotais plaukai. Ko daugiau reikia šaliai? Nieko. Visi laimingi, pavydo nėra, tik noras tobulėti, ne išvaizda ar kūnu, o savo vidumi.

Pasiilgau žmonių, kurie mėnesių mėnesius praleidžia prie tamsos ir tylos, sausame bei jaukiame kambaryje, kad pažintų savo karmą ir gyvenimo kelią. Pasiilgau muzikos ir vakarėlių, kurie svaigintų savo aplinka ir energija, o ne alkoholiu ar, ginkit dievai, kažkuo stipriau.
Pasiilgau tavęs, tavo šypsenos ir pavargusio žvilgsnio.
Pasiilgau motinos, kuri lyg mėnulis šmėžuoja kibernetinėje erdvėja. Pasiilgau nemokamo vandens ir tūkstančio ilgų žvakių valančių mano vidinį purvą. Pasiilgau savo tiesios laikysenos, kuri kažkada žavėjo visas mamos drauges. Pasiilgau pokalbių su tavimi ir su ja.
Pasiilgau kambariokės, kuriai kažkada daug reiškiau.
O labiausiai pasiilgau tos teisingos laimės, džiaugsmo pripildančio mano gylius. Šypsenos savo veide, kuri daug reikšdavusi ir šildžiusi kitus. Pamenu pirmas tryliktąsias dienas, tada pakilau ir pėdomis nesiekiau grindinio. Pasiilgau dovanoti tyrą džiaugsmą, o ne pseudo šypseną.

Pavasario griaustiniams paskelbus, kad jau bunda gamta, su ja busiu ir aš. Išlaisvinsiu ilgai manyje brendusią maištininko sielą, paliksiu visus, busiu savanaudis, egoistas ir išvažiuosiu. Tik keliems pasakysiu iki, o jie neš mano žodį. Taip išvengsiu nesusipratimų, skausmo ir didelės perversmo baimės.

Taip tapsiu laimingu ir nepriklausomu žmogumi. Kol ateis tai, ir aš savo noriu vėl prisirišiu dar trylikai dienų.

2011-04-25T03:00:00.003+03:00

Ko iki pilnos laimės? Ko iki pilnatvės ir liūdesio nebuvimo?
Prisipažinimo, pažinimo ar išminties?

mOrAlKėS

Androginiškasis aukso kasėjas | SwO.lt

2011-04-04T15:06:00.000+03:00

Androginiškasis aukso kasėjas | SwO.lt

** yra papildomų salygų.

2011-03-21T23:44:00.000+02:00

Pasitikti naują rytojų ir atsikratyti tos sunkios naštos ir kaltės jausmo. Toks mano vis naujų dienų tikslas. Taip aš žiūriu į tave, jį, į ją. Save ir mus visus aplinkui.

pavasari, manęs juk neberasi..

2011-03-13T21:08:00.003+02:00

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi...

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu...

S.N.

Nėra. Tik tuščia, nyku ir nepažįstama, nors velniškai artima. Išprotėjęs pavasari, ar kada mane surasi?
Begalinis išsekimas, išsiilgimas ir apnikusi beprotystė. Troškimas mirties, kuri be perstojo traukia savo juodo aksomo šydu. Taip pritraukdama pas save, taip atitolindama nuo gyvenimo. Visada žavi, kausto, leidžia pasijusti laisvam ir neįpareigotam.
<...>
Atsistojęs ant bedugnės krašto jis šaukte šaukėsi mirties. To aksominio švelnumo, kad paliestų, apgaubtų, paslėptų. Kad apglėbtų šilta drėgme ir taip išlaisvintų.. Atsidavė jai, pasviro į priekį.. Ir atsibudo jau kitur. Kita šalis, kiti tėvai, pažįstami, draugai. Kitos mintys, tikslai, jausmai ir išgyvenimai. Taip jam sekėsi dar 3 metus, kol..
Kol.. ateis ir..mirtis
išvaduos iš tos, it labirintuose klaidinančios, beprotystės.

?? kas čį

2011-03-08T22:00:00.000+02:00

Susikaupimas tuštybei ir vidiniam aimanavimui.

Kaip priversti kūną judėti, jausmus - pabusti. Su žiema atsisveikinti.

Net ir norėdamas savęs neperšoku, lyg bamba būtų išaugusi aukščiau kaktos. Tokios galimybės, tokie mostai, tokie ir nuopoliai, pamokos, moralai.

"Ji buvo panaši į ką tik iš kokono išsiritusią plaštakę, kuri skrido į Rokio šviesą." E.R.

Ar ir aš taip jaučiuosi? O gal trankausi į stiklą. Pavasaris tiek daug ir tiek mažai. Štaaai tiek. Ir viskas? O kas toliau? Nekažkas?
Daryk kanors!!! daryk kanors!!!!!!

Tiek padrikų minčių, saulės taip išsiilgau. PASAKA.

Bet aš žinau, kad ateis ketvirtadieniais, vakar ir aš vėl įkvėpsiu giliau negu visada. Aš pabusiu ne vienas o su savimi.

TO THE MORNING.

2011-02-23T17:33:00.000+02:00

Kantrybė.

Malonumas.

Aistra.

Nusivylimas. Badas.

Atsisveikinu su nebūtim ir su tyla aplinkui.

Chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas, chaosas, desperacija, masturbacija, despotizmas, vienvaldystė, bevaldystė, chamizmas, pesimizmas, degradacija, regresas.

MEILĖ. Pasitikėjimas savimi, savi vertė, optimizmas, jausmas, laimė, liūdesys, ašaros, pyktis, baimė, širdgėla, palaima, tolerancija, bendradarbiavimas, pagalba, nuoširdumas, atvirumas, drąsa, potencialumas, produktyvumas, karjera, pinigai, bedarbystė, badas, smarve, pelėsiai, pilkuma, masė, nešvara, juoduliai, inkštirai, išpuikimas, troškimai, Svajonės, debesys, lietūs, apsivalymas, tikėjimas, pasitikėjimas, išdavystė, šiluma, užtikrintinumas, užuojauta. MEILĖ.

Vos užmerkiu akis.

2011-02-21T00:35:00.000+02:00

Vos užmerkiu akis ir tylu, ir ramu.
Ir triukšminga buitis kaip nuklydę gandai
Ir svaigsti ir stebies valandėlės džiaugsmu,
ir kaip laimės dvasia bekraštybėj skraidai.

Vos užmerkiu akis - tu ir vėl su manim.
Pagrobta iš nakties mėlynųjų žiedų.
Su skausminga dvasia, nuodėminga mintim
Ir likimo lemties amžinuoju kerštu.

Mano skausmo diena tau šalta ir nyki.
O tave aš kaip šviesųjį džiaugsmą šaukiu,
Ir kasdien tu viena mano maldą baigi.
Neatmerkim akių, neatmerkim akių.

Saulius Mykolaitis.

ledas ir tamsa.

2011-02-15T01:46:00.000+02:00

Tas visas sunkumas ir liūdesys privalo būti paleisti. Privalo būti išvaryti kaip šėtonas, o jei ne - tau tris kart kentėti pragaro virtuvėj.
Iš upių gilumų kada pradės tekėti ašaros ir kraujas, tu atversi akis ir sustingsi. Kaip ledo karalienė, žiūrėsi šalta ir neabejingai, veidas nieko nesakys, o viduje degsi, kaip dabar degi. Tavo protas, tavo mintys, svajonės, siekiai paskęs tamsybėje ir pasiklys bedugnės labirintuos. Tai tave varys iš proto, tave lėtai draskys ir braižys. Subjaurotu vidumi nepatiksi net Danijos princui, o visi kunigaikščiai taip ir pasiliks vieniši su savo šeimomis. Jie tavęs neteks, tu Jų neteksi. Jie tavęs nekęs - tu jų geisi. Širdies draugų tu neturėsi, nes širdį tamsa paslėps po devyniomis klostėmis ir šešiolika kirčių. Sulaikiusi kvapą stebėsi laimingus, išrinktuosius, apšviestuosius, o pati - tokia niekada nebūsi. Jie tavęs nepastebės, o tu juos priverstinai persekiosi. Jie apie tave pasakos legendas, tyčiosis, nes ne Herojė tu, o tu sustingusi žiūrėsi.
Vis pūsi, pūsi, pūsi drėgnam, graudinančiam šešėly.

Kaip man gaila atsisveikint. Kaip gaila tų kelių žavumo persmelktų akimirkų. Kaip man gaila tave paleisti, kad supūtum vidumi ir spindėtum išore.

pasekėjai

2011-02-04T04:41:00.002+02:00

Slenkant per gyvenimą kiekvieną dieną susiduriam su naujais ir begalo įdomiais žmonės. Vienus pastebim, kitų - ne.

žavu.

2011-01-17T20:59:00.002+02:00

Milijonas ir trys.

2011-01-16T22:02:00.006+02:00

Koks jausmas gyventi šešėly?

Ar tau skauda, kai matai gražią šeimą: gražų vyrą, moterį, gražius vaikus?

Ar esi kada svajojęs apie tobulą laisvę, gyvenimą su negandomis, nuopoliais ir pakilimais? Ar mėginai kada pasislėpti nuo visų, apsimesti kuo nesi ir taip gyventi tūkstantį dienų ir vieną naktį?

Drauguži, aš jau pavargau. Aš nebe pakeliu savo pečių, kurie ir taip nuo vaikystės, kada pasaulis mane pažino, liko, linko ir pavirto kupra. Kupriuko muzikanto kupra.

Nuo tos dienos, kada užsimaniau būti laimingas, aš tampu vis liūdnesnis: mano ašarų liaukos traukiasi ir džiūsta. Mano džiaugsmas man nepasiduoda, maži vargai tapo nereikšmingi, o užuojauta ir supratimas virto egoizmo priepuoliais.

Nejaugi man dygsta juodosios gulbės sparnai? Gal aš nebe pakeliu minčių apie tave ir tavo pasaulį, kuriame aš niekaip nepritampu, neįsipaišau. Aš stengiuosi atvirsti į žmogų,. prašau didžiųjų dievų man padėti, bet jiems nė motais. Jie mane pamiršo vos tik man gimus, ir atsuko nugarą pirmą kartą man atvėrus akis. Tada aš dar nieko nebijojau, buvau silpnas, bet nepalaužiamas. Buvau tobulo kūno ir be nuodėmės. Tyras ir nekaltas . Mėlynos akys prašė dėmesio, o rankos stiebėsi į šilumą. Tik dabar po dvidešimties mėtų aš vis labiau pasigendu tos šilumos ir dėmesio. Tos apgaubiančios šilumos ir šviesos.

Ne, negalėčiau pavadinti to meile. Juk meilės nėra. Yra tik atskiri komponentai sudarantys meilę. Taip ir muzikos nėra, tik natos ir garsai. Nėra ir šokolado, pieno, miltų, vyno ar žaislų. Tai gal ir manęs nėra, gal ir tavęs nėra. Tai kam tada gyventi ir kvėpuoti. Kam alinti žemę ir iš lėto ją žudyti.

Ech, kad tik kas duotų man laimę parinkti pačiam savo gyvenimą. Išvaizdą, šalį, darbą, profesiją, metinias pajamas. VISKĄ. Turbūt būtų nuostabu. Gal net nuostabiau ir gražiau už tūkstantį nėščių, mylinčių moterų. Gražiau už tūkstantį paklydusiu romantiškų minčių, už nuodėmingas akis ir prikimusį balsą. Gražiau už tobulos moters klubus ir kojas, kada dėvi aukštakulnius. Už viską.

Prietemoje, kai mes užmerkiam akis ir atveriam širdis, išsiilgstam paguodos ir supratimo. Rytais, vos vos prabudę, pasiilgstam švelnumo ir skanaus kvapo. Taip ir vaikštom visada kažko išsiilgę, ištroškę. Mirštam po vieną, po du, tris, dešimtis ir milijonus. Bet vistiek mirties išsiilgstam, ji mus įkvepia ir saugo.

Taip ir baigiasi viskas. Šviesa tunelio gale? Vargu. Tamsa? Irgi abejoju. Tikriausiai prietema. Tai - ką mes visi gerai pažįstame ir ko mes esame nusipelnę. IKI pabaigos, iki ateis galas. Ateis pabaiga.

gyvenimas vienas. o plaučiai - du.

2011-01-05T23:14:00.001+02:00

Sigur Ros - Viorar Vel Til Loftarasa - English subtitles

2011-01-01T17:30:00.000+02:00

All my single ladies!

2010-12-29T17:14:00.004+02:00

Baltas chalatas;
Rudos šlepetės;
Tobula laikysena;
Gražios kojos;
Švelnus makiažas ir jokio lipstick.

Išpešioti antakiai;
Ilgos blakstienos;
Plaukai šviesus, garbanoti.
Akys didžiai mėlynos;
Nosis smaila, jokių inkštirų;
Jokio pagurklio;
Gražūs dantys;
Lūpos natūraliai tobulos.

Kaklas ilgas ir laibas;
Kūnas vertas nuodėmės;
Baltas chalatas;
Rudos šlepetės.
Ir jokio lipstick!

2010-12-22T02:19:00.000+02:00

RYTAS. KITAS ĮSIKŪNIJIMAS
Prisikėlusi iš mirusiųjų
slampinėčiau pajūriu,
prisirinkčiau
pilnas kišenes kriauklių,
klausyčiaus ir klausyčiaus
bangų ošimo,
kol pagaliau pamirščiau,
kaip barbeno žemės grumstai
į karsto dangtį.
[J.Ivanauskaitė]

alyuminievye ogurtsy

2010-11-28T03:29:00.001+02:00

Gera. Velniškai smagu!!! Tik žiemos nemėgstu :>

O, parėjai!

2010-10-26T23:49:00.003+03:00

Saulė aukščiau dangaus ir visų kalnų,
Šildo pavieniui kiekvieną, skirdama dalelę savęs.
Manęs neaplenkusi, švelniai pabučiuoja į skruostą.

Pabučiavusi nusišypso ir persikelia į kitą arkos pusę.
Šį kart mūsų jau daugiau, nebe šimtas, o tūkstantis.
Vakarop vis jaukiau ir jaukiau. Maži balkonėliai kužda senas
pasakas, o žmogeliukų statulos merkia akis - naktis.

gera. ne?

2010-10-14T12:25:00.003+03:00

Ir atsivėrė dangūs ir prapliupo liūtys. Nesiliovė tris pilnatis.

Staiga sustojo ir iš aukštai sklindanti šiluma pradėjo šildyti mane.

AČIŪ.

Mes taip retai padėkojam, mes taip dažnai neturime laiko sau, savęs pažinimui.

Ei, DRAUGAI!!!

Ačiū JUMS. Kad esat, kad buvot, kad būsit. Už tą meilę ir gėrį. Už ta dosnumą, ir geraširdiškumą ir pasitikėjimą. Juk draugai - didžiausias turtas. Ačiū JUMS.

Kaip gera būti sveiku ir laimingu! Kaip gera gyventi rudenį ir žinoti, kad sulauksiu pavasario. Kaip gera žiovauti, krapštyti nosį, ryt nubudus stotis ant kojų ir nueiti į tualetą. O dangau, kaip gera girdėti žuvėdras!!! Kaip gera matyti mašinas gatvėje ir būti budriam, kad nepartrenktų. Kaip gera turėti stogą virš galvos ir minkštą guolį. Kaip gera. Gera valgyti, šypsotis, skaityti, girdėti, matyti, sėdėti, užuosti. Kaip gera turėti šunį!!!

Ei, tu iri pagalvok d4l ko tau gera gyventi. Ir pamiršk tuo paistalus, kuriuos kalba kaimynas. Neklausykit jų!!! Jiems gera bambėti ir skųstis!! Miau!!! Geros dienos visiems!!! Ir svaitės geros ir metų gerų!!!

auauauau

rugštynės.

2010-09-25T16:13:00.002+03:00

Kai einu neatsisukdamas atgal, dalinuosi upe, vėju ir saule. Kada nepažįstami veidai mane lenkia, matau kaip jiems nepaprastai sudėtinga gyventi. Rugsėjį.
Kada dangus maišosi su žeme, saulę praryja vėjas, o debesys slepiasi vandenyje, aš susimąstau.. Tada sustoju ir apsimetu nematomu.
Manęs nėra, tik pelenų krūva milžiniškoje gatvėje, apsuptoje mašinų ir žmonių.

Tada iškvėpiu ir man taip gera.

Ir aš toks pilnas ir nepriklausomas. Aš savas. Aš čia.

Tačiau staiga, euforijoj užsibuvus gal kelias minutes, aš sustingstu ir mano kūnas slenka bedugnės link. Lėtai, bet užtikrintai. Be garso, be kvapo, be namų

Ir aš vėl gyvenu.

Kartais tenka pabusti. Aš pabundu!
O pabudęs septynias savaites stengiuosi užmigti.

Aš pabundu, o septynias savaites... TAMSU.

Nebėra. Tu nesi.

2010-09-20T01:10:00.005+03:00

Vis daugiau ir daugiau. Ir tave suvalgo. Ir tavęs nebėra!!!

Su kiekviena diena kažko trūksta vis labiau ir labiau. Vis savęs bandau paklausti ko, ir mano mintys nukrypsta aukščiau debesų, kur tiek daug neaiškumo.

Vis bandau atspėti kaip jaučiasi mano draugai, kada jiems neparašau. Ar pastebi, ar nepastebi? Bet tada ir vėl mintys aukščiau debesų ir jau nebemastau apie tai ką turėčiau. O tiesiog išeini, ir sunkiai sekasi grįžti.

Kartais klausia manęs nematomi draugai - o kaip tu jautiesi?

"Kai šūdų krūva..."- atsakau ir nieko nelaukęs nueinu toliau.. jaučiuosi vienišas ir nereikalingas. Ir aš nesiguodžiu tau, ir nevaidinu nelaimėlio, tiesiog taip dabar jaučiuosi. Ir viskas. TIK VISKAS.

Gal ruduo, gal liūdesys ir sielvartas. Gal graužatis, skausmas ir nelaimės? Bet kodėl?

O todėl, kad toks esu.. vėjo pūstas ir visiškai išpūstas, nes tai kas gyvena manyje su manimi nebendrauja.

Kartasi džiaugiuosi, kad galvoje neskamba nepažįstamas balsas.

Kartais liūdžiu, nes labai vienišas jaučiuosi, juk net galvoje niekas nešneka.. net nepažįstami.

Vis susimastau, o kodėl tada dar gyvenu ir aplinkiniams šypsausi? KODĖL?

Vis kažkas ateina į mano vidų ir įpučia ugnį, toji greit užgęsta ir tada tik rusena seni prisiminimai, jausmai ir jaudulys.

Dar vis pamenu tas nerūpestingas dienas, kada bėdos buvo tokios mažos, tokios lengvos ir permatomos. O dabar.. o dabar jaučiu, kaip augu, o mano siela nespėja su manimi. Mano kūnas ir kraujas netiki, kad aš jau toks didelis. Tiki tik, kad niekam nereikalingas. Klajoju, kaip senas vilkas ir ieškau žmonių.. Suradęs juo stengiuosi įkvėpti, o vėliau paleidžiu ir ieškau kitų.. Kai ateina žiema aš vidiniai miegu, būnu lėtas ir nieko nemąstau. stengiuosi nesušalti ir rast maisto. Surandu, sušylu ir kvėpuoju toliau.

Ko reikia, kad vienišas žmogus išgyventų šaltą žemą? - reikia tikėjimo. Tik jo semtis sunku, juk niekas netiki ir niekam tikėjimo nereikia. Kaip mašinos - netiki. NEMATO ir NEJAUČIA.

O aš vis dar čia, nieko vertas ir nereikalingas. Tuščia vieta, kurią pastebi tik kai sušlampa koja, ją išdžiovina ir toliau manęs nepastebi pamiršta ir nueina savais keliais. Kaip ir pridera, kaip ir turėtų daryti visi, taip, kaip turėčiau daryti aš. Bet aš įkrentu į žmogų visas ir ne visada padeda išdžiūti, ne visada pamaitina - patys sotūs.

Žmonės tampa žvėrimis, nes taip lengviau ir paprasčiau gyventi.

Žmonės nebejaučia, ir nemato. Tik valgo, siurbia ir traukia.

Atgal neduoda. NIEKADA.

Nes taip norėjo jis.

Nes taip turėjo būti.

Nes tokia mano lemtis.

Tik neleiskit man supūti.

Savijauta.

2010-09-18T04:24:00.002+03:00

MirE geriausi draugai. Because, you raised me up.

2010-08-03T08:58:00.002+03:00

Gražu, o ką?

Juk kažkada turėjo tai nutikti? Ankščiau ar vėliau.

Ačiū, tai ką man dovanoji. Ačiū, už tuos yaptingus prisiminumus, kurie išliks manyje iki kol numirsiu, tiek kūnu, tiek siela.

Dėkoju, už platų pasaulį ir gilius jo vandenis.

Už tas ypatingas staigmenas, kurios mane verčia šypsotis kiekvieną dieną, ir tuo stebuklingus vėlius vakarus, kada esi.

Jaučiu tave su kiekvienu savo įkvėpimu, jaučiu gėrį ir laisvę, nepriklausomybę.

Aš tave myliu. tu esi.

Šilkinio vakaro moterys.

2010-07-28T05:00:00.002+03:00

Ei! Ei, Žmogau, o tu esi matęs šilkiniu
vakaru prisidengusias moteris?

Sėdi ant suoliuko, liūdi
Apie gyvenimą mąsto ji, kada netikėtai prieš
Jos akis išnyra krūtys ir žavi tasiamplaukė, kuriai
Jos priklauso.
Abi susigėdusios pasisvekina ir nuo šiol sėdi kartu.
Nieko nekalba, tyli. Bet juk tyla iškalbingesnė už
Žodžius. Juk, kada tylim mūsų mintys pagauna
Ypatingai didžiulį pageitį, ir pro akis praplaukia
Milijonai vienos nuo kitų nepriklausnačios mintys.
Bet šį kartą buvo kitaip. Šiš kartas buvo kitoks.
Tylėdamos ir "nieko" negalvodamas, jos matė
Viena kitos sustangrėjusius spenelius ir užuodė
Viena kitos kvapą. Jų širdys daužėsi nepastoviu
Ritmu. Priklausomai nuo minties ar fantazijos aplankiusios
Jas.Į veidus tvieskė mėnulis, o nugaras šildė jau beveik
Užgesusi saulė bei vienos ir kitos ranka. Tos 15 min. kol
Pilnai nusileido saulė buvo pačios ilgiausios jų gyvenime,
Tai buvo pati maloniausia pažintinė akimirka, tai buvo
Kelias į jų naują ir nematytą pasaulį. Beje, tai buvo jų vienintelę
Ir paskutinė naktis. Vienintelis vakaras ir paskutiniai saulės
Ir mėnulio bučiniai. Nusileido saulė ir pasigirdo, kaip ir kiekvieną
naktį, nuostabus vabalų, varlių ir garnių orkestras. Tai buvo ženklas,
Kad jau saugu ir gamta nori matyti atsiskleidžiant dvi nuostabiausias
Gėles. Moterų kūnai pradėjo kaisti, kraujas teka geičiau, šildo. Širdis -
beperstojo plakė, rodės lauk iššoks. Visai nejučia jos liko be lėmenėlių,
Ir štai, gamta gėrisi dviejais nuostabiais kūnais, kurie vienas paskui kitą nespėja,
Nes tai žvėriška ir sunkiai suvokiama, nes tai taip natūralu, kad net gąsdina.
..
...
.
..
...
Kai atėjo laikas mėnuliui dangų gražinti saulei,
Jų jau nebebuvo. Visur aplink - įtartinai tylu.
Viskas ką radau tai tik du kūnai. Du gražūs jaunų
Moterų kūnai. Jaunų moterų kūnai pridengti
Šilkinio vakaro skara.

Merg.

2010-07-23T06:33:00.002+03:00

Pasidabinus prosenelės perlais,

Užrietus nosį ligi debesų

Maža mergaitė tyliai, saldžiai

Tikisi atgauti dvarą iš tetų.

Likimas mokys ją kaip lipt per galvas,

Pamokys išgyventi tarp žmonių.

Tiktai nežino ji, ar kas to vertas,

Ir abejoja, ar kada turės draugų.

Naktim sapnuosis jai košmarai,

Ligos - persiakios, kankins.

Dantis sukandus ji kentės nuo bado,

Bet niekad, niekad neprabils.

Uždariusi visas duris į sielą,

Ji dūžta, kaip kristalas, viduje

Užtat ji šypsosi jaunai poniai,

Kurią sutinka savo vonioje.

Įkritusi į glėbį nepažįstamo žmogaus

Apsimeta, kad saldžiai miega.

O ištikrųjų vis dar tikisi,

Kad ją kažkas pamils, priglaus.

kosTmosai

2010-07-20T06:29:00.004+03:00

. Smagu.

Ar esi įtikėjęs, kad ir tave jie aplanko? Įtikėk!
Mane aplankė ir jau senai taip gerai nesijaučiau. Gera ir smagu.

O kai nubundi ryte, tavo glėbį pagalvė ar žmogus?
Pas mane pagalvė, bet man gera. Nes žinau, kad yra žmogus. SMA-GU.

Visada tikėjau, kad sulauksiu tada, kai nelauksiu. Kad bus gera tada, kada mažiausiai tikėsiuos, taip ir yra!

"O mano rankos, kaip ir mano viltys vis šaukėsi..."

Tik būnant už tūkstančio mylių,
Kai plaukus ir kūną paglostė pietys -
Supratau, kad tikriausiai jau myliu
Ir noriu sėdėt ten, kur sėdi šiaurys.

Ten kur kvepia laukai ir kur pievos,
Kur vaikšto žmonės pikti ir akli.
Kaip mažam vaikui prabėgs dienos
Ir savo kojomis bėgsiu į jį.

Į naują, į gražų rytojų,
Kur matosi viskas ryškiausiom spalvom.
Aš bėgsiu savo išvargusiom kojom,
Į tyrą, gražesnį rytojų.

/merica.

Moteris Jai

2010-06-06T02:03:00.002+03:00

Kaip po užsitesusios žiemos ar speigo,
Aš nekantriai laukiu saulės šilumos -
Taip ji - kas rytą vos nubudus
Vis ieško tos vienintelės vienos.

Kruopščiai šukuodama raudonus plaukus,
Veidrody apžiūrinėdama savo nedideles krūtis
Ji tikisi sulaukti geismo
It atpildo už ta bemieges ir ilgas naktis.

Išeidama į gatvę užsideda ji kaukę,
Pasislepia nuo vyrų ir jų žvilgsnių vulgarių.
Slapčia stebėdama gražuoles ilgaplaukes,
Nebyliai, lyg tai šlamesys, vis klausia: gal tai tu?

Dėja, ligšiol jai niekas nieko neatsakė,
Paliko skęsti nežinomybėje kančios.
Užtat kiekvieną rytą vos nubudus
Ji laukia tos vienintelės vienos.

2010-06-03

varatyta

2010-05-09T02:52:00.003+03:00

ūūūūūū..ūū

Dieve, kaip buvo baisu...

Vidinis konfliktas, kuris pranašauja stogo nurovimą. Vidinis nesusibuvimas su savo mintimis, siekiais ir tikslais, valios trūkumais. Kaskart, kai atsibundu, stengiuosi padėkoti už kažką, kas vyksta mano gyvenime ir tai paverčia mano naktis - paryčiais, o vakarus - aušra. Sako, kad visur įžvelgiu pliusų, gal ir gerai, bet ar jais tikiu? Ar tai ir yra mano variklis, kuriuo turiu gyventi ir tikti?

Iš tuščio į kiaurą. Į nieką, į nulį ir šaltas akis. Toks didysis klausimas galvą ir sielą neramina: kiek reikės patirties, kad tobulėti?

šokit, Ugnys.

2010-04-24T18:09:00.004+03:00

-Birželio dvidešimt penkta diena. Ir ka papasakosi? Juk nieko.

- Tikrai nieko. Galiu drąsiai pareikšti, kad šiandien yra ta diena, kada dangus maišosi su žeme, ir tau, paprastam žmogui, nieko nelieka. Tuščias stiklainis pilnas nieko. Vakuumas. Atrodo galėčiau verkti, juk palengvėtų. Pas ką verkti? Dėl ko?

- Nejaugi neturi dėl ko verkti?

- Žmonės verkia kai jiems liūdna. O ar man liūdna? Ne. Man gaila kažko, ko neturiu, ko nėra mano gyvenime. Arba gedžiu to, ką jau turiu ir ką bijau prarasti.

- Bet ar ne tu sakydavai, kad nieko nėra amžino.

- Žinau.

- Tai ko čia raukaisi, kaip pensininkas išsiilgęs SSRS laikų.

- Todėl, kad man negera čia! Kiekvieną dieną, kiekvieną mielą dieną aš degu pragariška liepsna. Aš noriu išeiti į tuščią gatvę ir šaukti nežmonišku balsu iš gailesčio ir apmaudo, kaip motina gedinti savo pirmojo sūnaus. Bet kažkoks šaltas ir abejingas gyvis manyje, mane stabdo. Neleidžia išeiti ir pasakyti, kaip man skaudu ir liūdna.

- ...

- Eglė Sirvydytė - Mano Namai.mp3

Tokiomis dienomis išgyvenu jausmą, kada siela tirpsta. Tai ne fizinis, o dvasinis skausmas. Bet jis sako man, kad gyvenu. aČiū.

1? 2? 3?

2010-03-29T00:11:00.002+03:00

Metų metus, dienų dienas, kas valandą. Kiekvieną eilinę minutę ir tą vieną neregėtą akimirką. Kai jauti širdimi, o ne kūnu.

Dieną iš dienos man ramybės neduoda keli klausimai, į kuriuos atsakymą rasiu dar negreit.

1. Kas aš esu? 2.Kodėl aš esu? 3.Kur aš esu?

1. "Kartais man atrodo, kad aš visai nesu aš. Gali būti, kad aš esu...". Taip sunku save pažinti, suprasti. Kartais velniškai sudėtinga nugalėti save ir eiti pirmyn. Kartais velniškai sunku nesustoti ir neatsitraukti atgal. Vis paklausiu savęs, kodėl aš negaliu būti toks, ar kitoks. Klausiu savęs kuo aš blogesnis už kitus. Ar kiti ir taip liūdi? Vis pažadu sau: nuo pirmadienio.. , bet nieko nevyksta. Vis vienaip ar kitaip mano sąmonei, mano savijautai daro įtaką išoriniai veiksniai, kurie neatsiejami nuo mano mažo, neįdomaus, bet sudėtingo vidinio pasaulio. Kartais norėtųsi, kad kas paimtų ir ištrintų mane, mano prisiminimus. Kad aš nebūčiau. Bet ar tai atsakytų į klausimą "Kas aš buvau?". Taigi, vis dar einu tamsiu vieškeliu į kažkur.
"Kas tu esi? Kas tu esi?! Kas tu?!! Kas esi TU?!", - NEžiNAU.

Aš tik norėčiau paklausti, ar tu tiki? Ar tiki, kad pažįsti save? Ar išvis tiki?

2. Kokia mano misija čia? Vistiek, jei atsiradau, tai ar šiaip sau. Tikiuosi, kad ne. Tai kodėl? Sekdamas mintis apie savęs pažinimą atsitrenkiu į sieną, o ant jos parašyti "Ką čia darai?". Kokia mano užduotis? Išgelbėti pasaulį nuo bado, maro, karų, globalizacijos, atšilimo ar pan. Išgydyti vėžį? Pakeisti politinę sistemą? .... Žinau! Mano misija - su šaukštu išsemti jūrą! Bet kažin.. Labiausiai tikiu, kad turiu padėti žmonėms, juos atvesti (į kažką). Nežinau. O gal?

3. Vargu, ar mano žemė - Lietuva. Vargu. Gal aš tiesiog ne tai mamai gimiau. Gal kažkas sumaišė adresus? Kad aš ne čia turiu būti - jaučiu. Bet kur - nežinau. Sako, savam krašte pranašu nebūsi. Bet ar aš noriu būti pranašu? O jei ir būti juo, tai ne čia. Tik ne čia. Čia šalta ir liūdna. Čia pikti. Kodėl mane čia numetė? Ką aš turiu suprasti? Ko išmokti? Ką padaryti, kad būtų geriau? KODĖL ČIA?

Esu, kas esu.
Esu reikalingas.
Esu čia, nes tai laikina. Judėti tik pradedu.

2010-03-26T16:26:00.003+02:00

Carbon monoxide. Soon I'll go to sleep.

It's cruel, but it is right. It's for the best.
Many people cry after facing the fact that they are not good enough to do things they want. Why?
It is hard for people to understand that anything that happened during their life is for the best. Whatever it is. Brake up, accidents, losing job, friends, making mistakes, being rejected , anything. It's for the best. It's for you to achieve a bigger goal.
Trust me. I trust. Am I sad when something like this happens? not really, no... Because I know.. And I want You to know.

2010-03-06T23:28:00.001+02:00

o pažadėtam kvartale ant lango sėdi tu.

Pavasaris atėjo, o aš esu erotomanas. Oi kaip negerai, ne ne ne!!!

išeik. ateik.

2010-02-16T21:13:00.003+02:00

Išeik išeik išeik išeik.
Žiema, išeik.
Nebenoriu, atsibodai.

Kur pavasaris?
Ateik, ateik ateik.
Pavasari, žiemai nesibaigus ateik.

-
Galėčiau gulėt šalia ir žiūrėt kaip kvėpuoji.. Galėčiau ilgai nemėgot ir įspėt ką sapnuoji.
Atrodo, laikyčiau ir niekad nepaleisčiau. Tiesiog būčiau šalia, gyvenimą pašventęs. Nereikėtų man nieko: nei namų, nei darbo. Nereikėtų pinigų, rūbų, saldumynų, Atrodo užpildytų viską.
Bet ar užpildytų? Vargu... vargu.

į ir š

2010-01-31T18:27:00.002+02:00

Įkvėpk ir šypsokis. Viskas prasideda ir baigiasi TAVIMI.

Visada, kai tik pagalvoju apie egzistenciją ir jos prasmę suvokiu, kad to suvokti neįmanoma.
[Įkvėpk ir šypsokis.]

More than this , whatever it is baby, I hate days like this.

Prasideda naujas trimestras, prasideda. Viskas seksis puikiai ir nepakartojamai. Be to, greit pavasaris!! Juhu!!.

live like you're dying

2010-01-17T01:25:00.002+02:00

There's no ending if there's no bigging.

Make it stop!

OR ELSE MY HEART IS GOING TO POP!

Aš vis kartoju mintyse "Paleisk, Paleisk, Paleisk". Tai kodėl nepaleidžiu???

Nežinau :} nepaleidžiu, nors ŠIK nuo bedugnės krašto. Bet nežinau, ar tai gerai, ar blogai? :O

Jei tai manęs neverčia jaustis blogai, tai gal išties nėra blogai. Jo, tai ne blogis.

Nuo rudens lig rudens, nuo žiemos lig žiemos, nuo vasaros lig vasaros, nuo pavasario lig pavasario.

O jei tik galėtum

2010-01-15T02:52:00.004+02:00

Jei viską galėtum pradėti iš pradžių, ar pradėtum?

O jei galėtum save ištrinti iš kitų žmonių gyvenimo, ar ištrintum?

Ar turi dėl ko gailėtis?

O jeigu vieną dieną atsibustum visai kitur nei buvai dar prieš užmiegant?

Ar visa tai pakeistų tavo gyvenimą?

O gal dėl nieko nesigaili ir gyveni toliau, negalvodamas ką blogo ar gero padarei kitiems?

Jei lauke lyja lietus, jei lyja lietus, jei tu lietus?

"Kiek savęs atiduoti kitiems, tiek tavęs ir lieka"

O kiek tu savęs atidavei? Išvis ar davei?

Ar tu manai, kad būti "kitokiu" ir blogybė?

O tu esi kitoks?

Ar tau užeina tas didžiulis noras verkti, bet tau gėda?

Ar tu tiki, kad yra dievas, visata, draugai?

O esi pagalvojęs, kad tik tu vienas esi tikras, visi kiti - robotai?

O kai skrendi lėktuvu į USA, tiki tai tikra šalis, o ne išmonė?

Kai iš katalogo užsisakai M dydžio marškinėlius, pergyveni kad atsius L arba S?

Žiūrėk, o jei tau pasakytų, kad esi įvaikintas, kaip reaguotum?

Gyveni šia diena, ar rytojumi?

Kaip elgiesi su artimaisiais?

Ar tau pakanka pinigų? Ar jie reikalingi?

O ką galvoji apie Mokslų Reformą, juk tau tai turėtų rūpėti. Rūpi?

"Kai ateis šventas Niekada"

Atsisėsk ir paklausk savęs:
Ar aš sau rūpiu?
Ar esu laimingas? Ką turiu daryt, kad būčiau?
Ir nieko nelauk!!!
Daryk tai, kas tau teikia malonumą.
Tampi laimingesnis, kai šypsaisi prieš veidrodį? Pirmyn!
O gal kai valgai ledus ar sumuštinį? Nedelsk.

DARYK TAI KAS DARO TAVE LAIMINGĄ!

gyvenimo meilei

2010-01-13T01:14:00.005+02:00

Labas.

-

Ar tu manęs pasiilgai?
Aš tavęs pasiilgau.

Ar myli mane?
Nes aš tave myliu..

Ar dar nori su manimi susituokti, ar susilauksim vaikų?
Aš vis dar myliu tavo brolį sesę ir tėvus.

Ar galvoji, kad aš blogas žmogus, kad nevertinu tavęs?
Patikėk manim, dar nesulaukiau tokios dienos, kada nepagalvočiau apie tave, apie mus.

Ar tu pyksti, kad tris savo gyvenimo metus praleidai su manim, su mulkiu?
Tikiuosi, prisimeni, tik tai, kas gera.. aš tai prisimenu, kai miegojai o aš žiūrėjau į tave ir stengiausi neužmigti, kad tik nepraleisčiau, kaip seki sapnus.

Ar dar turim galimybę mėgautis kakava anksti ryte, ar galėsiu valgyti tavo blynus?
Aš labai noriu ir tikiu. Tavo blynai skaniausi, o kakava su tavimi saldžiausia, o jos skonį prisimenu iki šiol.

Kai pamatai skaičių 13, lietų, jūrq, kakavą, bet ką, kas, atrodo, primintų, prisimeni mane?
Aš tave prisimenu. Kai pamatau 13, rudenį, jūrą, kakavą, saldumynus, A&G avalynę, picą, ežerą, palapinę, maža vaiką, tavo drauges, Agnę, mokyklą..................................... .

Ar pyksti ant likimo, kad išsiskyrėm?
Aš pykstu. Aš pykstu, kad aš esu aš ir negaliu būti su tavimi. Kad negaliu pabust šalia tavęs.

Ar džiaugiesi?
Aš - džiaugiuosi. Džiaugiuosi už tavo laimes ir gerumą. Pati žinai, kad džiaugiausi, kai turėjai, kažką kai nebuvo manęs, nes kai tu šypsaisi, jaučiu, kad ir aš tampu laimingesnis.

Ar pameni, kai šaldavom prie mokyklos, nes ilgai trukdavo mūsų atsisveikinimai, buvom nedrąsūs ir visų bijojom?
Aš pamenu ir tik dėl to mėgstu žiemą, mėgstu kai šaltis diegia kojas, veidą ir rankas.

Ar tu tiki, kad kiekvienas žmogus žemėje turi savo antrą pusę? Ar būtinai turi susituokti?
Nežinau ar būtinai turi susituokti, bet kad turi tai tikrai! Tu mano antroji pusė.

-

Sudie, MYLIU.

Rutuliukas

MirE geriausi draugai.

Mano gyvenimo mokytoja.

2010-01-13T01:08:00.002+02:00

Turi gyvenimo mokytoją?
Aš turiu. Ir esu dėkingas.
Tiek kiek ji, niekas negalėjo duoti. Žinoma, egoistiškai tikiuosi, jog tai dar ne pabaiga. Ji išmokė mane matyti, suprasti gyvenimą, mėgautis juo ir pasiimti kiek įmanoma daugiau. Žinoma, aš dar tik mokausi, bet sekasi vis geriau.
AČIŪ AČIŪ AČIŪ.
Laura, būsiu dėkingas visą gyvenimą iki mirties. Atėjai į mano gyvenimą netikėtai ir padarei tiek daug!!! DĖKINGAS.

Tikiu.

2010-01-09T00:22:00.003+02:00

Having holiday in Vilnius.
Staying at friend's apartment.
Feeling filled of happiness and relaxed.

-What should I do now?
-Nothing.
-Why?
-Enjoy.
-Do you think this feeling is temporary?
-Ofcourse. There's nothing for ever.
-So, what should I do?
-Nothing. Enjoy.

/(piano) . (screams) . /

Jaučiu, kad gyvenimas sukasi ir tuoj apsivers 180 laipsnių kampu. Tikiuosi, ne. Tikiu, kad išeis į naudą mano fizinei ir dvasinei savijautai. Tikiuosi, kiek įmanoma pradėti iš pradžių. Tikiuosi, atpažinti žiburį ir jį sekti, tol kol galėsiu ranka paliesti jo įkaitusią lemputę. Šiuo metu, nesijaučiu patenkinas savo veiksmais, savo studijomis, bet tikiuosi, susitvarkys, iki sueis man 20. Juk toks brandus amžius. NOT. Anyway,

Tikiu, kad gausiu iš gyvenimo maksimumą.
Tikiu, kad pasieksiu tikslus ir įvykdysiu uždavinius.
Tikiu, kad busiu laimingas.
Tikiu, kad nesergu.
Tikiu, kad nepraradau vilties.
Tikiu, kad mane dar myli.
Tikiu, kad aš dar myliu.
Tikiu, kad šypsaus vis daugiau ir daugiau.
Tikiu, kad vis dar atrandu save.
Tikiu, kad nuvyliau ne visus draugus.
Tikiu, kad sulauksiu pasaulio pabaigos(dar negreit, tikiu).
Tikiu į muziką.
Tikiu į DRAUGUS.
Tikiu, kad draugai supranta, kad juos myliu ir vertinu.
Tikiu, kad neliūdėsiu.
Tikiu, kad tikiu. Tikiuos.

/Knock knock knocking on heaven's door./

Ironija suvedžiojusi kalėdas

2009-12-27T21:29:00.002+02:00

Stebuklinga kalėdų naktis pavertė mane tironu, dramoje gavusį pagrindinį vaidmenį.
Viskas įvyko labai netikėtai ir labai neplanuotai. Tai istorija apie tai, kaip aš valgiau uždraustą saldainį.

I.
Kūčios, degtinė ir netikėta vakarėlio baigtis.

Įpusėjus kalėdiniai nakčiai, kai dar žmonių kalba šnekasi gyvūnai ir visus aplanko ypatingas jausmas. O aš, ką aš? Aš nusitašiau ir smigau ant lovos. Netikėtai man pažadina ANGELAS ir pasiūlo paragauti saldainio, beje, uždrausto saldainio. Aš visiškai nesusivokdamas sutinku ir pasiduodu į pagundas. Lupant saldainį jaučiuosi nesaugus ir neužtikrintas, o man drąsina angelas ir kalba, kad viskas bus gerai, čia nieko tokio. Patikiu juo, ir trumpam pasiduodu žvėriškam instinktui.

Po to, griūva gyvenimas ir norisi prakeikti save ir visus aplink.

II.
Pasekmės ir realybė.

Pasirodo buvau įtrauktas į labai subtilų, išbaigtą dramaturgo darbą. Ir tai ne ANGELAS mane įkalbinėjo, o režisierius. Gyvenimo režisierius. Tokių žmonių - kaip jis - reta. Nepaklausęs manęs ir pasinaudodamas mano nesąmoninga būsena jis paskiria man Tirono vaidmenį pjesėje "Kalėdų stebuklas už draugą". Sekėsi neblogai, tik liūdna, kad po kelių dienų paaiškėja, koks buvo spektaklio tikslas.

"Ačiū Dievui, daugiau nebebūsi su mumis saldainių fabrike, ir vienišius paliksi vienišus".

nekenčiukas.

Ironija suvedžiojusi šventes

2009-12-25T18:46:00.002+02:00

I hear in my mind all of these voice.

Kalėdos . Kalė dos . Kalė Duos.

Aš atsiprašau. AŠ ATSIPRAŠAU.

sudiev

discovering the world

2009-12-23T02:59:00.002+02:00

Pradėjau iš naujo tyrinėti pasaulį. Jausmas neblogas: vėl pažįsti žmones, vėl juos stebi, vėl susidraugauji. Išties.

Esu dėkingas naujiems draugams, kurie pasiekė mano pasaulį, jį sudrebino ir kažkiek pakeitė. Pasimokiau. Dar vis mokausi. Kaip bendrauja žmonės, ką veikia, ką mąsto.

ką reikia daryti, kai susižavi žmogumi?
jam pasakyti, ar ne?
puoselėti susižavėjimą, ar ne?
tylėti ir mėgautis kiekviena akimirka ar leisti jam tave pažinti?
bėgti ir slėptis ar atsiverti?
naudotis proga ir ir dėkoti kūrėjui už pažinimą ar to vengti ir keikti likimą?

Gera, gera gera geeeeera būūūt.

ON THE RADIO. AH AH AH.

Jaučiuosi keistai, after all. pasimetęs ir dar labiau nesuprantantis savęs, bet man tai patinka. Jaučiuosi išsikraustęs iš proto, jaučiu, kad reikia pasimatyti su specialistais, kurie man padėtų. Bet man gera. !

This is how it works.

Myliu. Bet ką nežinau. ?

skrenda

2009-12-14T23:54:00.002+02:00

/Mano kiemo pačiam vidury
Visą rudenį lijo lietus
Šokinėk per balas, kol jose atsispindi dangus/ A.K.

Neprašau daugiau tik padėti pažvelgti į kitą keisto gyvenimo pusę. Į ta spindintį veidą, kurio jau taip seniai nemačiau.

Gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Viskas, ką patiriame, su kuo susipažįstame, ką veikiame - yra ne šiaip sau. Taip ir savijauta ne šiaip sau, tik dar nežinau, ko turėčiau pasimokyti. Ar tai reiškia, kad pasaulis mane glosto, ar kad braižo juodais it laumės nagais? O gal tai kažkas daugiau, gal ruošia dar didesniems ir sunkesniems išgyvenimams? Juk už vieną muštą - dešimt nemuštų. SESIJA. Aš labai tikiuosi, kad manęs nepašalins iš didžio KU. Viešpatie, kur mane įleidai?
Taip norėčiau sutikti žmogų, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus.
Kur dingo tas žmogus, kurį matydavau veidrodyje, jusdavau savyje?
Kas privertė taip stipriai pasikeisti ir gyvento toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.
Ar tas pasikeitimas į gerą.
Ar aš galiu kažką pakeisti, jei galiu - ką? Kaip?
Kiek ilgai tai truks? Gal dar savaitę ir po to niekada nebus taip šūdinai?

/O mes pričiupsim pavasario vėją./

Jaučiu, kaip tolstu nuo man brangių žmonių. Baigiu sustabarėti nuo nepaliaujamos šizofrenijos antpuolių, nuo "tuščio stiklainio" savijautos, akys atrodo išpampę nuo skysčių, kurie beldžiasi kasdien, bet yra barikada ir mano veido užtvenkti negali. Gal tada pasidarytų lengviau?

/Už bausmę leiskite mane prie jūros/ A.K

Kartais galvoju, kad būtų geriausia susilieti su Jūra ir išeiti. Kūną užlieja šiluma, plaučių alveolės tampa bejėgės, potvynis. Nebėra . O manęs pasigestų? O ar aš savęs pasigesčiau? Vargu.. TAI niekada netrukdavo taip ilgai, kaip šį rudenį. Aš taip laukiu naujo vėjo gūsio, kuris įkvėptų gyvenimui ir kūrybiniams atradimams. Bet vakarų fronte nusimato ramu ir nevėjuota.

/Ieškok manęs. Aš ieškau tavęs./

milijonas ???

2009-12-12T02:39:00.003+02:00

Vis dar laukiu tos dienos, kada mano veidą dažniau aplankys šypsena, o mintys bus ne apie mirtį, nelaimes, siaubus ir tragedijas,o apie gražų pasaulį, spalvas, troškimą gyventi. Mylėti ir būti Mylimam.
Ruduo jau senokai baigėsi, bet ir žiemos dar nematyti. Kaip nemokšiškai nemoku gyventi ramaus, lengvabūdiško gyvenimo. Stengiuosi atsikratyti minties, kad amžiams esu pasmerktas vienatvei, bet nepavyksta. Kodėl manęs nebežavi žmonės, o jei sužavi - jie nekreipia dėmesio į mane. Kam gyvename tokiame užburtame rate? Kodėl šių dienų žmogus ypatingai vertina viską kas materialu: rūbai, daiktai, ect. Kodėl jiems neužtenka jėgų atsispirti XXI amžiaus paistalams ir pasinerti į dvasios tobulinimą?
Pastaruoju metu daug mąstau. Gal per daug. Mąstau apie daug dalykų. Apie: pasaulio pabaigą, apie meilę, vienatvę, apie studijas, apie darbą, pinigus, humaniškumą, būtas ir nebūtas religijas, apie pirkinius, apie draugaus, nepažįstamus žmones. Kur pasiklydo mano antroji obuolio pusė? Kodėl neturiu žmogus su kuriuo susiečiau simbioziniais ryšiais? Kur mano papildytojas? O ką man papildyti savo buvimu? Kodėl žmonės man nustojo duoti, o tik ima ir ima. Kodėl mano problemos retam įdomios, o tam kam įdomios - mažai rūpi, ištiesų. Kur galima surasti gyvą žmogų, ta patį gyviausią, kurio auros spalvos tonas sutaptų su manosios?

Kada aš nustosiu skųstis? Kada nustosiu būti tokiu apgailėtinu ir atsiversiu draugystei? - Dar negreit.

Kodėl? Kam? Kas? Už ką? Kada?

NIEKADA.

I used to sing for you.

nebaisu.

2009-12-09T15:47:00.004+02:00

/man visai nebaisu, kad neliks kas akis man užmerktų./

Taip po truputį ir gyvenu. Dangus skaidrėja, žemė lėtina apsukas. Kad ir kaip bebūtų keista siela rimsta, o kūnas vis labiau ir labiau paklūsta racionaliajam protui, nepriekaištaudamas ir netgi rodydamas nuolankumą. Rudens štrichas baigiasi. Nors dar sapnuoju nepageidaujamus sapnus, bet jie blėsta ir vis mažiau įtakos daro mano asmeniniam gyvenimui.

Kaip gera: širdis traukia arijas, siela spindis, miegas vis ankščiau paglemžia į sapnus. Nebegalvoju apie pasaulio pabaiga, globalines negandas ir gimstančius negyvus vaikus. Nebegalvoju apie prekybą žmonėmis, apie nepilnamečių tvirkinimą, apie artėjančia sesija, kuri, beje, man nieko gero nežada. Artėja kalėdos. Nemėgstu Kalėdų. Kalėdos - šeimos šventė, ramybės ar linksmybių metas. Manoji (šeima) - byra, traukiasi. Gal dėl šalčių, gal dėl įvairių negandų, bet byra. Tai Kalėdų metu nors persiplėšk, o iš tikro nei į kairę, nei į dešinę. Tai tokios ir Kalėdos. Visos kalėdos tai pasikeitimas materija. VISKAS.

/Aš matau. Nebematai! tuoj iškrisi iš kaimyno balkono./

Drugys.

2009-12-08T00:52:00.004+02:00

Praplaukė dar viena nieko gero nežadanti diena.
Dvasinis pasaulis, atrodo yra, pūva visame kame, o galvoje skamba frazė "TAIP BUS NE VISADA". Rodos, turėtų paguosti, bet kartu varo į dar didesnę pražūtį, o kol ją (pražūtį) pasieki, po truputį virsti daržove. Tada esi kiaurai tuščias, jauti, kad tavyje vyksta kataklizmas, o tavo smegenis pradžioje tvindo šalčio, o vėliau - apmirimo syvai. Ne gana to, tavo kūnas atsisako veikti. Nebereikia nieko: nei miegoti, nei valgyti, nei sekso, nei mankštos. Kūnas taip virsta daržovės atlieka. Kai galiausiai savo priešą - Kūną, priverti krustelėti, sąmonę užplūsta iš gilios pasąmonės išlendantys menkos savi-vertės teiginiai, kurie vėl nuraminą raumenis ir draudžia atlikti bet bet kokį fizinį veiksmą.
Taip gyveni žmogus ir pūvi. Tačiau tikiu, kad dar atgysiu ir kaip žaluma išsikerosiu ankstyvą pavasario rytą (tik ankščiau).
VISKAS.

Dž.B.

2009-12-06T23:58:00.003+02:00

It may be quite simple but, now that is done.
How wonderful life is, now you're in the World.

-Ką reiškia būti desperatiškoj padėtyje, kai atrodo, viskas nesiseka, visko trūksta?
-Reiškia, kad per daug gerai gyveni! Papasakok, kaip savaitgalis?
-Oi, savaitgavos nežmoniškas! Dešimtys skirtingų įvykių perpynusių, lygtais, eilines dienas, sudarė labai įspūdingą kontrastą ir įtvirtino esybę. Poto, kaip visada, viskas baigėsi ir grįžti prie žiemėjančio rudens depresijų maratono. Grįžau.
-Bet ar nereiktų pasidžiaugti, kaip suprantu, didingu savaitgaliu?
-Žinoma, kodėl gi ne, tačiau ar verta? Vargu. Matai, kai labai džiaugiesi, tada labai ilgai apie tai galvoji, o tai kelia tau graudulingą liūdesį. Dalykai, kuriuos ilgai prisiminsi, visada atveda į nostalgišką vienatvės jausmą, ir taip žmogus, trumpini sau gyvenimą. Pabuvai, pasidžiaugei ir užteks. Daugiau nereikia.
-Aha.
-Apskritai, kalbant apie tokius rimtus dalykus, negalima nepaminėti, kad žmogus esi pats kaltas dėl visko kas vyksta. Ir pasekmės tavo gyvenimui. [tyla] Tai va.

I adore people who know how to play LIFE. Who are aware of rules and cheating. That's it!

kodėl gi , dievai.

2009-11-26T00:31:00.004+02:00

Kai ateis šventas, NIEKADA!

Livin' in a cage, which is full of nonsense. Yh, my city is in the west of country. That means, I have SEA next to me. Pardon, still... I cannot see and advantages livin' here. No nothing. Maybe this means that I'm too depressed these days, but obviously, I can't take the fact : I'm stuck here.
On the other hand, I might have something to learn from this, for e.g. how to deal with things you MUST do. There's no way to avoid that.
I hate the science reform, I hate everything, what's in LT. You might start judging me, that I don't cherish my nation, that I don't like my country. But here's thing for you: I DON'T really CARE. It sucks, that I can't live here like I want to, without being judged. It sucks, that country can't offer me anything to improve my self. We have the parliament, we elect it. And according to the fact that PARLIAMENT/Government equals BULLSHIT, I can come to a conclusion that our nation is retarded and slow-minded, they are ok, with the shit they have.
Am I being to harsh? Well, maybe, but it's the I feel about all stuff.

Though I come from, small town, I can't say that I like being GREY. And I can't say that I am normal. No I'm not. But I'm proud of my self. Though, I made lots of mistakes. I hurt people, I used them, I lied and suffer for what I did. I know some people might say, that I'm a bad person. But hey are wrong. WE ALL DO MISTAKES. But we try to get over it, keep on livin'.

I just wanna say that, I am sorry for the thing I've done, I have never wanted to hurt somebody, or something like that. I want everyone to have a satisfaction about their lives. That's it.

/Your friend is close, but enemy - Closer. / J. C.

2009-10-21T23:56:00.003+03:00

Gerbiami Menų Fakulteto, dar taip vadinamo DURNYNO, gyventojai, šildymas įjungsime, kai Jūsų venomis nustos tekėti kraujas.

Dienos tirpsta kaip braškiniai ledai karštą vasaros dieną. Pirmadienis, po to antradien, treciad, ketv, p...[pšššš.]. Tačiau progreso nėra, nebent regreso užuomazgos. Vis kyla vidinis konfliktas, kuris kelia grėsmę mano racionaliajam aš, ir mano nerimas nemažėja. Įpusėjo ruduo, įpusėjo semestras. (m)ŪūūūūŪŪūŪ.

We're catching bullets with our teeth.

Rudedniui.

2009-10-11T22:34:00.004+03:00

/Ir nežinau kas bus rytoj. Pabūk, pabūk dar senas drauge. Gal susitiksime net tuoj. Kažkoks kartėlis gerklę griaužia. Būk geras dar po vieną taurę../

Ištrink. Sudegink. Sušlapink. Ištirpdyk. Sunaikink.
Tegu nebelieka nieko kas taip ilgai kankino, kas graužė ir smukdė.
Pamiršk- pabėk, nebegalvok - neprisiminsi.

Rusvi lapai, kaip žmonės krenta, užuot pasilikę aukštai kad ir šalta. Dabar žinau, kad rudeniop man lemta užmiršti, tai kas gera. Juk tai šalta. O kad lapai, kaip žmonės krenta.

Kaip keista, kad rudeniop širdį užlieja toks nemalonus, bet šildantis jausmas. Truputį raminantis, ir kartu nerimą keliantis. Neramią sielą nešioju. Persekioja kvaila racionaliojo "aš"mintis, kad reiktų išpažinties. Nors, atrodo, nieko blogo nepadariau. BET kažkas dar bus. Nežinau, o gal dabar darau nuodėmę mėgindamas pabėgti nuo savęs. Juk.. Juk nuo savęs nieko nepaslėpsi ir niekada nepabėgsi, kad ir kur nukeliautum, kad ir ką benuveiktum. Tave visada persekios tavo antrininkas, nešiojantis paveldėtas psichines paslaptis.
Kaip pasakyti rudeniui SUSTOK. Nebeateik. Nebelaukiu, nelaukiau ir nelauksiu tavęs! Anas vistiek ateis, aš žinau, visi žinom. O kaip nusimesti nuo pečių tą rudens užkrautą naštą? Įmanoma? Ne.

Jaučiuosi šūdinai.
/Šauniai šiandieną puotauja karalius. Lenkias didikai, tarnai iki žemės. O muzikantas išeina iš salės ir į tarpuvartės akmenį remias./

vėl.

2009-09-26T01:33:00.002+03:00

Ruduo. Grįžau.

Studijos;
Klaipėda;
Universitetas;
Fakultetas;
Teatras;
Režisūra;
Vaidyba.

Vėl brendu į neišsenkamą nevilties ir depresijos liūną. "Nieko gero - ŠALTA".
Neišsipildo lūkesčiai.

Ate.

žaidim.

2009-08-09T04:28:00.007+03:00

Game?
Game.

Gyvename kvailame žaidime. Niekas nelaimi, niekas nepralaimi. Nėra nei pirmų, nei antrų, nei trečių vietų. Betikslis žaidimas. Tačiau dėl kažkokių priežasčių visi žaidžia Gyvenimą. Kam? Juk niekas nelaimės. Tavęs negali diskvalifikuoti, išmesti. Treneris tavęs neatsisakys, kad ir koks gyvenimo klipata būtum. Telieka laukti kol išnyksi savaime, ar paskatintas įvairių žaidimo įmantrybių, vienas ar su draugu, pasitrauksi iš žaidimo suklastodamas likimą. Tačiau taip paskatinsi draugus, artimuosius tęsti žaidimą dar didesniame skausme. Kam to reikia? Taip, Tau. Pertai, mesk tai iš galvos ir drąsiai žaisk iki tave galas. Geriau gal ir nebus. O jei bus tik blogiau, turėsi progą išgyventi, o išgyvenęs būsi laimingas, kad tau tai pavyko. Kam tu save nuvertini? Kodėl mėgini išsikasti duobę?

Don't waist time on your mind. Pass me by, I'll be fine. Just give me
time...

Džiaugiuosi, kad myliu tik vieną kartą gyvenime ir visada mylėsiu. Visada. Tai.. it gyvenimo variklis. Turbina. O, kad būtų tokių žodžių mano netobulai meilei apsakyti. Nėra. [susitvarkyti gyvenimą reiktų, gal tada...].

It's an animal world.

Buvau čia anksčiau, sėdėjau ant žėmės, šitame pilkame kambaryje. Jis be langų ir be durų. Be sienų, be lubų. Tik kiauras pilkas kambarys. Persisunkęs skausmo ir kančios. Agresijos ir juoko. Džiaugsmo ir liūdesio ašarų. Melsk už mane, kad gyvenčiau, Pertai. Melsk už save.

Sudiev. Aplankyk dažniau.

Buvo pamiršęs, kas tu. Dabar

pamenu. AČIŪ.

P.S. Give me a kiss, to build a dream on.

P.P.S. I wish you the best. Don't leave. I beg you.

AČIŪ

2009-08-07T02:11:00.001+03:00

AČIŪ

tuščias STIKLAINIS

2009-08-06T01:26:00.006+03:00

Gyveni. Miršti. Vėl atgyji.

Užburtas ratas, kuriame įstrigau, žudo.
//

Kaip gera žiūrėti į gražius žmones. Žmogus, gražus išorę, tavo kūną priverčia virpėti ir tvardytis. Žmogus, gražus vidumi, tave džiugina, užpildo tavo dvasinį pasaulį. Abiejais atvejais, vėliau tenka viduje iškęsti agoniją. Jausti, kaip dūžti į tūkstančius dalių, vien dėl to, kad jautiesi nepilnavertis. Esi tuščias STIKLAINIS. Prarandi tikėjimą žmonėmis, savimi. Prarandi žemę, orą, vandenį. Trokšti užsidaryti ir sprogti. Trokšti, kad kas paimtų už rankos, apkabintų ir tyliai į ausį pasakytų: 'Tu man esi labai svarbus'. Bet tikram gyvenime taip nebūna. Tai neegzistuoja. Mes, žmonės, linkę apie tai negalvoti. Kartais savanaudiškai pagalvoti: "ai praeis, visada praeina jam. Be to, jei norėtų pats pasipasakotų". Tuomet ramia širdimi gyventi toliau. O gal taip ir turėtų būti, gal paguodos žmogus turėtų ieškoti kitur? Visą energiją nuteigti į Alachą, Mariją, Jėzų Kristų, Dovydą, ar kokį dievą, kad tik kur aukščiau. Tada savo neigiamas emocijas išsiųstume į kitą dimensiją. <...> .
O brangus, Pasigailėk manęs.

leisk man išlipt iš traukinio. ir sulaikyk mane kai lipsiu.

//ir atsivėrė dangūs, ir prapliupo liūtys, nesiliovė tris pilnatis, kol tu sukalei laivą iš pūvančių rastų ir sukvietei žmones. Jie atsivedė gyvulius, vandens ligi kelių, jie žiūrėjo į tavo karščiuojantį veidą ir nė vienas nelipo ant denio. Tu šaukei tris naktis, lietui pečius čaižant, kol aplink liko vien sraigės; ir tu nejautei skausmo kai traiškei jų kiautus kojom basom. Ir iškėlei bures trečią dieną, ir išplaukei vienas: - kokį didelį laivą tu sukalei ir koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai. tuščias //

Paslaptis.

2009-07-22T01:28:00.002+03:00

Labai dažnai susimąstau apie mirtį. Ne dėl to, kad tuo metu jaučiuosi labai blogai. Ne. Apie mirtį susimąstau, nes keista. Mirtis yra labai paslaptinga. Ji žavi, keri, baugina ir šaldo sielą.
Kartais kai sėdžiu ant laiptų, žiūriu į žvaigždes ir mirtis apima mano mintis. Tuo metu viskas, kas yra aplink: gėles, krūmai, vanduo, vėjas, oras, plytos - išnyksta. Pasilieku tik aš ir mintis. Apima jausmas, kad tai akimirka numirti.
Nusiaviu gumines šlepetes ir basomis kojomis siekiu jos. Traukia prie vandens, šalto ir akimis neaprėpiamo. O kelias ilgas ir nusėtas akmenimis, smėliu. Pagaliau stoviu ant vieno didžiulio akmens, pučia šaltokas vėjas, oda pasišiaušusi. O viduje.. . Vanduo ledinis. O viduje, taip šilta ir gera, nes esu tikras, kad šį kartą pavyks lipti į vandenį, o bangos ir ošimas mane pasiims.
Tačiau ne. Kažkas mane sustabdo. Aš nejudu. Milijonai minčių blaškosi galvoje. Lieku stovėti ant akmens. Po truputį traukiuosi ir vėjas rimsta.
Užmerkiu akis. Matau veidus draugų. Jie šypsosi, o akys liūdnos ir piktos. Vidinė kova. Gėris ir Blogis/Draugai ir Mirtis.

/ Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
O mylimas pavasari,
Manes jau neberasi.../ S.N.

20tieji metai. SusitŪpėjimo Nulis.

2009-07-20T23:49:00.004+03:00

O, Viešpatie, aš nusidėjau. Savo mintimis ir žodžiais.
Viešpatie, ar aš atliksiu misiją?
Brangus, ar kada nustosiu niekinti kūną ir purvinti sielą savo?

Sustok. Atsipalaiduok ir užmerkęs akis pailsėk.
Matai? O gal girdi?
Tas laikas kai išnyksta pinigai ir kūną užlieja šiluma.
Tada pamiršti save ir daiktus, ir mėgini pamatyti
tikrąją gyvenimo vertę, kad nebūtų gyvenimas tuštuma.

Cha! Neišeina? Susilaužyk koją, padek savo plaukus.
Juokauju. Nesistenk.
Nepamatysi ir neišgirsi. NE taip paprasta.

Esam tokie padarai, tokie labai keisti.
Iš tikrųjų. Reikia tiek ne daug, kad gulėdamas 4 valandas ir neužmigdamas, žmogus, galvotų apie kažką neįmanomo, o visa tai jam kaitintų kraują ir priverstų širdį plakti tankiau. Po to, atsibundi. Dar pagyveni kraują užpludusioje euforijoje, ir susivoki kad iš tikrųjų tai tik tavo vaižuodtė. Nieko nėra. pšššš. Puodelis ledinio vandens į veidą.

Aš tas žmogus, dėl kurio mane perspėjo tėvai.

2009-07-04T17:23:00.001+03:00

0 000 00000000 0 00000 0 0 00 00 0 0 0 0 0 0 0 0000 0 0 0 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

2009-06-16T01:28:00.003+03:00

'''''''''''Migracija.

Gerai?

Blogai?

Nežinau.

Kelionė į niekur

Kartą atsibudau dideliam autobuse.
Ne. Tai, veikiausiai, buvo didelis, tiesiog milžiniškas lėktuvas. Skirdau.
Netoliese stovėjo patraukli stiuardesė, nors įdėmiau pažiūrėjus, pastebėjau, kad dešinė akis buvo stiklinė, o ausys atlėpusios. Nors.. dėl skonio nesusiginčijama gi. Tas lėktuvas skrido į niekur. Apėmė keista mintis, kad esu šalia prapulties*. Per nugarą ėjo šaltis, pėdos be perstojo prakaitavo, o mintys .. baisu ir žmogui pasakyti. Mintys kalbėjo apie nieką. Na, nebent apie prapultį. Bet vargu, net apie ją per daug negalvojau.
Užsnūdau.
Po to kai saulė švietė į kairį lėktuvo sparną nubudau ir sustingau, it lavonas. Nurijau seiles, po to apsidariau ir pamačiau kad lėktuve nėra keleivių. Nėra keleivių?? Mąstyk, Gyti, mąstyk. Lėktuve turi būti keleivių. Nesimatė nei stiuardesės.
Aptirpo kūnas, akis degino nepakeliamas karštas dūmas. Lėktuvas palengva prisipildė pilkų dūmų ir staiga virto milžinišku karstu.
Piloto nebėra. Liko vienas savame karste. "gal ir gerai",- nepagalvojęs pasakiau sau. Gal ir gerai... gal ir gerai.

*tai tokia būsena, kada nežinai ir niekas nesako kas esi ir kodėl.

Išvykstu.

2009-05-28T23:20:00.005+03:00

Adjos Amigos.
Išskrendu... SĖKMĖS per
Tauragės dienas, nelikit
abėjingi, dalyvaukit renginiuose.
Aš išvažiuoju į
Pasaka Iš Rūsio: Gyvas Sapnas
. Jėėė:). miau.

Pats javų žydėjimas.

2009-05-23T22:36:00.008+03:00

Iš to begalinio skausmo,
Iš tų džiaugsmo akimirkų -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Per lapkritį, per gegužę.
Per ugnį ir vandenį -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Į naują rytojų, pamiršt kad galėtum
Į rugių lauką, kad meilę pasėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Nuo raudono saulėlydžio
Naktimi taip virstančio, pasiimk -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Ant Himalajų kalnų pabūt, kad galėtum
Baikalo dugne, ramiai sau sėdėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Aš atiduodu tau jausmą
Kurio man taip ir neprireikė.
Meluoju. Neduosiu to jausmo -
Kurio man taip prireikė.

Martini.

2009-05-17T22:49:00.002+03:00

*Vakarėja. Happily never after.

įdomiai keista, kai pagalvoji..
Kas iš žmogaus padaro žmogų?
Kiek turi pamatyti žmogus, kad vėliau matytų daugiau nei kiti.
Kiek reikia nesuprasti žmogui, kad vėliau viską suprastų.
Kiek ašarų, kiek skausmo? O kiek džiaugsmo turi matyti aplink, kad užaugtų žmogumi?
Kad vertintų, tai ką turi.

Klausimai į kuriuos, tikriausiai, neįmanoma atsakyti.
O kas yra tikras žmogus? Kur parašyta, kur aprašytas tikrasis Žmogus.
KAS PADARO TAVE TIKRU ŽMOGUMI?

Šeima?

Religija?

Draugai?

Pinigai?

Socialinė padėtis?

Pripažinimas?

Intelekto koficiantas?

.....?

Žinau! Gal tikrą žmogų "pagamina" nuopoliai ir pakilimai?

Kažin..

Idiliška moteris.

2009-05-05T02:59:00.006+03:00

Jei būtų galimybė susipažinti su žmogumi, kuris jau mirė, susipažinčiau.

Susipažinčiau su Marija Pečkauskaite - Šatrijos Ragana.

Artima man. Keista, jo... Mūsų vertybės skiriasi, pasauliai taip pat. Bet ji, dvasinga, ji nuostabus žmogus(bent taip rašo Vikipediojoje). Man būtų įdomu sutikti tokį, atrodo, tobulą žmogų. Artimiau pažinti ir sužinoti iš kur toks gėrio šaltinis.
Augusi katalikiškoje šeimoje, Marija Pečkauskaitė nuo pat mažens spinduliavo šviesa. Tokio žmogaus nepastebėt neįmanoma. Aš taip tikiu. Aš dar nesuprantu. Marija..iš kur tu? Visgi viena mintis neduoda ramybės. O gal tas nuostabumas iš tikėjimo į Dievą? Gal tai tiesa. Gal tikėjimas mums apriboja fizines, minties laisves, tačiau suteikią pilnavertį dvasišką gyvavimą?
Kiek daug klausimų man sukėlei, Marija.

Apysaka "Sename Dvare", tai šedevra. Prisipažinsiu. Neperskaičiau viso, bet veikiausiai dėl to, kad to reikalavo mokykla. Nekenčiu taisyklių. Bet kūrinys, tai menas. Tai meniškiausia ką man teko skaityti.
Prieš save matau Irausią vaikštant po kiemą ir ieškant mamatei tinkamiausios gėlės. Matau tas liūdnas Mamatės akis, kurios, pasak Irusios, primena rožes. Įdomu, kaip mamatės liūdesį išgyveno Irusia. Ar pasakė viską ką turėjo giliai širdy? Jei ne, tai kodėl. Kūrinyje Mamatė, taip pat, buvo linkusi jausmus nutylėti. Man mamatė - tai pati rašytoja. paslaptinga. šilta. O jos dienoraščiai. Dievaži. Vėl ir Vėl atrandu.

" Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus.
Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai - tai juk aš pati.
Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim."

Jei kas leistų paliesti jos laiką.
Deja.

Sudie,
Marija Pečkauskaite-
Šatrijos Ragana.

prasmilkę kūnai.

2009-05-04T00:13:00.005+03:00

Per patį skaudžiausią Tu kelią ėjai.
Patyrei tik šalto, tiek kraujo matei.
Bet tu dar toks mažas, dar vaikas gi tu.
Neklauski savęs: ar užteks man jėgų?

Nuo tada, kai radai naujuosius "namus"
Tik vargą ir skurdą užuodi nakčia.
Širdis neramina tavo jausmus.
Nepasiduok! Juk tai tavo didžioji kančia.

O po to...

Vėliau pro kaminą, kaip ir kiti, išvyksi iš čia.
Ten gera tau bus? susimąstau..
Bet iki tol tau nepadės nė delčia.
Stiprybės tau, mano Mažasis Žmogau.

viskas...

Dar tūkstančio nekaltų vaikų nebėra.
Mosntrai, naikino, sudegino juos.
Už nieką. Už tai, kad jie Žydai yra.
Už nieką. Už tai, kad yra...

nesamonė

2009-04-21T23:26:00.002+03:00

va, pavalgiau koldūnų :}

Seniai nebuvau. Ir nesu tikras ar viešinsiu tai ką čia parašysiu. Pastaruoju metu esu linkęs savo rašliavų nepublikuoti. Nežinau kodėl.

Trumpai papasakosiu kas šiuo metu vyksta mano žemėje.

09 . IV. 21
Šiandien laikiau Anglų k. įskaita, sekėsi 30/30. Jėėė.

Vėliau buvo mano didžiai gerbiamo žmogaus, menininkės, labai geros draugės Gretos Okaitės darbų paroda. Aš didžiuojuosi ja. (mm)

Visą dieną klausiausi Sigitos blogo soundtrack'o :}

09. IV.20
Labai susirgau, temperatūra, prakeiktas kosulys.

Buvau milžiniškų lėlių spektaklyje "Šrekas Madagaskare", tenais visi mostrai kalbėjo labai ne lietuviškai xD.

14:30 turėjau pietauti su P. Auštrevičiumi, bet, kaip jau sakiau, susirgau.

Vis dar megaujuos Barbara. mmmmm kokia skani muzika :}

Barbara

2009-04-15T23:40:00.001+03:00

Radau, negaliu atsidžiaugti.

kas busiu

2009-04-09T01:25:00.002+03:00

gyvenimu netikiu, o pasaka tikiu.

Tai va. Keista yra gyventi ir viena akimirką norėt numirt, o kitą - jau galvot: "nenoriu mirti, bijau mirties. Nemirk, juk dar nieko reikšmingo nenuveikei."
Tai ir va. va? kVA:)

Kas busiu kai užaugsiu?
Man irgi įdomu.
Interesting:} jammy.
Šlavėjas, virėjas,
psichologas, socialinis
darbuotojas, politikas, žurnalistas,
"Ravitos" pardavėjas - kasininkas, mokyklos
direktorius, vaikų darželio auklėtojas, fotografas,
aktorius, mokytojas, šokėjas, barmenas, daininkas, daktaras,
psichodramistas, vadybininkas? NEŽINAU. NEŽINAU.

Esu dvynys. Jiems būdingas nepastovumas. [nieko gero. šalta].

Susimoviau.

2009-03-31T23:54:00.006+03:00

Nebūtina numirt, kad girdėtum, ką noriu pasakyt dabar:
Prašau, palik mane ramybėje, Gyvenime, palik. Palik.
Ramybės noriu, štai ko. O dabar palik.
Ačiū. Jau išėjai? Dar ne? Kodėl?
Gi nieko neturiu tau pasakyt.
Todėl tylėsiu, kaip akmuo balandžio vidurį.
Tyliu.
Ką sakai? Šalta? Ne, baik Tu. Tyliu. Palik.
Viskas ką norėjau pasakyti, turbūt jau pasakiau.
- Žinau.
- Tai jei Žinai, ko dar esi? Išeik! Štai durys, matai?
- Matau.
- Tai išeik prašau. Juk nesunku. Atidarai baltas duris, už jų tamsesnės - rudos. Toliau mažas kiemas ir siaura, vakarais nepašviesta gatvė. Va, išeik, prašau.
- Negaliu. Neprašyk.
- Kodėl?
- Dar daug turiu nuveikti. Turiu. Atnešiau skausmą ir liūdesį tavo dienoms. Dar nešiu nepaliaudamas, nes taip reikia. Žinoma, ir džiaugsmą nešu, ir taip pat tolygiai jį nešiu. Bet išeiti negaliu.
- Nekalbėk su manimi. Susipykau.
- Žinau. Pyk. Pyktis veliau atneš sielvartą į tavąsias dienas. Pamatysi.
[vis dar nešneku.]
- Taip ir tylėsi? Nieko nesakysi?
- M-m.
- Tai tokie mes draugai? Aš pasakau tau tiesą, o tu manęs nebepažįsti?
- Nebuvom mes draugai. Nebuvom. Taip aš mylėjau tave. Taip man buvai svarbus. Viskas baigta. Aš, supranti, pavargau... pavargau laukti geresnių dienų. Gyvenime, šitas pasaulis ne man.
- Nebūk toks tikras.
- Aš Tau papasakosiu tai, ką tu veikiausiai ir taip žinai. Va, prieš kelias naktis sapnavau, kad buvo pasaulyje, kuriame man taip gera. O iš tenai danguje matėsi besisukanti ŽEMĖ. Ji buvo labai graži. Spindinčiai nušviestą Saulės, ji atrodė tobula. "Bet tai tik išorė",- pasakiau pusgarsiu ir nuėjau savais keliais į geresnį rytojų. Dabar žinau, kad ne čia aš turiu būti, o kitur.
- Apie tą sapną nieko nežinau. Na, gal tik girdėti teko, tavo prisiminimuose. Ir viskas.
- ačiū. Gerai, bent tai.
- Žodžiu, jei nori, trumpam tave palieku. Jau naktis. Nakty kartu nebūnu, jei miegi. O tu beveik miegi. Tu pagalvok gerai, ar tikrai nori ištarti man "Sudiev". Jei taip, tai vienintelė išeitis pačiam pasitraukti. IKI! Tikiuosi, kad dar pasimatysim.
- Mhm.

pavasarėlis.

2009-03-30T21:37:00.004+03:00

"pasaulis išprotėjo arba aš pats toks"

Gyvenu. Gera, smagu. Apsisuku - nostalgija, liūdesys, sielvartas. Atsisuku atgal ir vėl gera, smagu.

//Už tuos, kur laimingais būt nemokėjo,
..........
Už tuos, kur laimingais būt negalėjo,
....................
Už tuos, kur laimingais būt nenorėjo.//

Tik numirę dangui būsim laimingi.
Bet dangaus nėra ištikrųjų. NĖRA. Nes žmogui - niekuomet nebus gerai. Tai dangaus jis ir nesuras. Aš net nesitikiu jo rasti, net neieškau. Žinau. Žinau kad nepasiseks. [taip pat suprantu kad daug eilučių kurias rašau yra paimtos iš dainų, bet tiesiog aš jose gyvenu ir jos gyvena man jausmuose. tai ne originalu. žinau.]
Bet, kad man eitų Tau nupasakoti ką aš dabar jaučiu. Kaip keista. Kaip lieva ir gera. Jetus. Esu įsimylėjęs, esu vis dar mylintis. Pavasaris trenkia per galva, kaip sena boba diedui iš keptuvės.

d(wow)b

O gal papūtė šiaurys ir į pietus ji nuskris ir iškeps tenai visa. Kol nevienas kol draugai šalia, ir žolytė nuostabiai žalia.

malonu išgirst.

Ir visai ne gėda man. AŠ ESU FAINAS. hem hem. Norim kukuojam, norim dainuojam, norim pakimbam ir tabaluojam kojom.

Bet koks aš tuščias esu. Kiaurutis. BUMBUM. Bet kas man ne pof? kas man jaunam ir seksualiam? niekooooo. (chuckle)

Gytis Reiteris - psichinis ligonis. Dienas dažnai leidžia tarp keturių, baltų ir labai mielų širdžiai, sienų. Bet man tada būna gera.

_____________________________________________

Alarm! Alarm! greit užaugsiu. Alarm! Alarm!
___________________________

Oi ačiū, ačiū... Ačiū Tau, mūsų krašto kėkšte, už šia vingrią sutartinę, sonatiną in E-dur.

iki graudulio.

2009-03-26T22:43:00.003+02:00

a million faces pass my way
You say you know how i'm feeling, I just need to try to settle down
*******

Kažkur vėjyje pamečiau laimę. Ne, žinai ne laimę, o ta džiaugsmą, kuris jau kurį laiką vis neišblėstamai švietė veide.

[matyt, nieko nėra amžino].
Gyvenu oru, trupučiu Saulės. O viduje, taip drasko tie vilkai devyni, nors imk ir patapk faršu.
O visgi Iki graudulio gražu.
Kuo toliau, tuo labiau abejoju dėl ateities. Buvau tikras apie viską. kas noriu būti, kas nenoriu.kas sekasi, kas - ne. O dabar? viskas vėl valtyje paliktas vienas. [be šuns]. Nieko nesugebu, nieko nemoku. Viskas ką aš darau, ne tik manęs neįtikina, kad tai man ir kad aš mėgaujuosi tuo, bet, atrodo, aš tai darau, stengiuosi, bet rezultatų nulis.
******
i live my life in vain.

Liūdesio kupinas dienos metas

2009-03-15T19:18:00.006+02:00

Ir štai, šiandieninė nuotaika, visiškai kontrastinga vakarykščiai. Kaip ir oras.
Pamenu, esu rašęs apie tai, kad žmogus yra bejėgis ir dažnai gali atsitrenkti į "sieną". Va aš atsitrenkiau, o gal tiesiog išvydau ją nepasėjęs atsitrenkti. Tiesiog negaliu gerai jaustis, kai mano gyvenime sukasi žmogus, kuris po truputį leidžiasi laiptais žemyn. Liūdna, pikta ir sunku. Ką daryti nežinau.
Norėčiau būt jam it brolis, ar draugas..toks autoritetas. Žinoma, tektų pasikeisti man pačiam. Aš, atrodo, padaryčiau viską, kad tik žinočiau, jog tai jam padės atrasti tikrąjį save, kad jis atskirs juodą ir baltą....................... .
Taip, Jam nelengva. Taip, mums visiems sunku. Ir viduje atsiranda toks altruizmo gimdomas jausmas padėti. PADĖTI. ir šį jausmą slopina klausimas KAIP KAIP KAIP KAIP? . Esu bejėgis. Kaip prieiti prie žmogaus.

O gal likt liberaliu ir leist jam eiti savu keliu?
Apsimesti, kad nematau, ir sakyt: "Šaunuolis".
Bet tokias mintis iškart šalin veju
Negaliu aš kitaip. Nemoku. Nors pats ne šventuolis.

Viskas griūva. Gerai bent tai, kad šiandien saulę turiu, o apie rytojų negalvoju. Kaip bus taip. Blogiau jau nebus. Tikiuos. O šiaip ar taip greit atsidursim kapuos.

2009-03-15T13:14:00.001+02:00

Smagumo Kupinas Dienos metas

2009-03-15T00:15:00.004+02:00

Taip. Dabar galiu pasakyti esu LAIMINGAS.

Draugai, aš esu laimingas. Keista, kad rašau į blogą. Labai keista. Savo džiaugsmui išreikšti dažniausiai pritrūkstu žodžių. Dabar viskas kitaip.
You Have NO IDEA.
Atsibudau išsimiegojęs, išėjau i renginį skirtą 20 metų, kai išvesta rusų okupacinė kariuomenė iš Afganistano, dienai paminėti. Išėjau, kaip žiūrovas, tačiau [kaip visad įsisukau giliau]. Pardavinėjau knygas, DVD ir CD. Per 15 minučių suprekiavau 1040Lt. The best part čia. Buvo smagu. Džiaugiuosi.
Susitikau su M.V. turėjom kakavos ir šokolado. Pasėdėjom pajūry. Pasikalbėjom, pasijuokėm. Buvo Kūl. Turiu draugę, kuri kaip aš išėjusi toli. Po to, nuėjau į pily susitikau su kitais draugais. Kalbėjom apie viską visiškai. Geriausia part kai kalbam ir išeinam kažkur savom temom, bet susikalbam.

Grįžau namo.

Parašė Giedrutė į skype, ir nekaltai išėjom pasivaikščioti. Nekaltas pasivaikščiojimais baigėsi truputį po 24:00 val. kalijano dūmais, kava arbata ir taip išsiilgtais plepalais apie istorija, mokslus, vaiduoklius, Nibiru, mašinas, kurą,. Jeetus.

AČIŪ KŪRĖJUI UŽ ŠĮ VAKARĄ.

Ir dar. Giliai pagalvojęs galiu drąsiai pasakyti: AŠ ESU LAIMINGAS. Džiaugiuosi gyvenimu, širdis dainuoja. Ačiū VISIEMS VISIEMS. Gyvenimas yra gražus.

MirE geriausi draugai. Greit susitiksiu su neprilygstamais žmonėmis. Dar truputį ir jau greit.

:)

nesu.

2009-03-08T01:34:00.004+02:00

Ir va, jau laikas man išeiti.
Ir vėl kartojasi tas pats.
Reikia kuo greičiau man viską baigti,
Nepažadu ar grįšiu, nežinau aš pats.

Šaukiuosi mirtį pas save,
Girdėk mane! Ateiki.
Nenoriu degti pragare,
Bet kito kelio nepalieki.

Tiek daug ėjau ir tiek kentėjau,
Kiek jūsų pasakom tikėjau.
Sudiev, sakau, nebegaliu jau.
Girdėk mane! Ateiki.

"Bet prieš palikdamas šia žemę
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones"
Atminkit, kas manim tikėjot,
Linkėsiu gero iš širdies.

Jaučiu kaip krentu, jaučiu kaip nebaigsiu mokyklos
Nematau aš savęs net užaugus, nematau aš savęs prie sakyklos.
O dabar ir vėl, Apninka paranoja.
Šizofrenija? Agonija? Egoizmo harmonija.

2009. III. 08

Jėga

2009-03-06T00:05:00.003+02:00

Pakišiu tave gyvą

po medžio šaknimis.

Te jis suleidžia tau jas į akis,

te glosto tavo kūną, IT kastuvu--

švelniai.

Kentėk kaip aš kentėjau, dvėsk kaip šuo..lėtai!

Smoke

2009-02-25T22:20:00.003+02:00

Štai į ką reikia žiūrėti! Štai kur didybė!

Mokykla gadina mokinius gabius.

2009-02-24T21:42:00.005+02:00

Mokykla gadina mokinius gabius.
Nežiūri ji: dar gyvas jis, ar greitai žus..
Ir bėgant metams taip toliau
Jau liko vien tik robotai veikiau.

"Bet mokykla savotiškai svarbi?!"
Taip mano net menų kūrėjas.
Bet ar tikrai tam save naikini?
Kad po to kur grįžt nebežinai..išėjęs.

Mokykla. MOKYKLA. Mo-KYK-la.
Kas per vertybė mokykla?
Keista, šalta.. be sielos, nejau-tri
Vargu ar bus man ji brangi.

2009.II.23

Žuvis Vandenyje.

2009-02-22T20:40:00.004+02:00

Na ką, buvau VILNIUJE. Gera. Grįžau. O čia? Lyg oro trūksta, lyg norisi eiti.

[nuo pradžių].

.
Taigi, penktadienį išvažiavau į Vilnių. Į miestą kvepiantį ne tik CO2, bet ir bohema. - Koks bohemos kvapas?,- NEžiNAU. Bet toks, kada įkvėpęs jo į plaučius, pasidaro taip gera, vis it per rūką. Mąstai kitaip, elgiesi kitaip. Būni kitoks. Keista, bet gerai. Miela faina ir panašiai:} myliu Vilnių. Nu žuo, sunku papasakoti.

Vilniuje buvau 3 dienas ir 2 naktis. Dienomis bandydavau pasiklysti Vilniuje, kad po to surasti kelią atgal, o naktis leidau Biksuose. Myliu šitą barą! Per jį pamilau ALŲ. Ačiū Donsei! Nusivedė, aišku buvo labai fainai, ypač TAXI:D kaip miela.. mmm :}. Dar dėkoju Birutei, kuri vaišino arbata ir palaikė man kompaniją, klaidžiojant Vilniumi. Gaila, išėjai i Filharmonijos koncertą, kai dar buvo šitiek nuveikti :}. Ačiū Ingridai už šeštadienio vakarą! :}

Ten man. Aš ten sugrįšiu.