rakelės raktai

Rakelė ateina iš prieškambario verkdama. Ant jos krūtinės nudegimai, lyg būtų nuplikusi. Bet tik ten kur širdis, nežymiai matyti kaip toji plaka, atrodo - susprogs.
Rakelė ieško raktų turėjusių atrakinti, kadais tai išlaužtas duris.

- Nagi, Rakele, susikaupk, nepasiduok. Raktai. Raktai. Raktai. ,- lyg užsukta kartoja širdies ritmu.

Tai trunk lygiai tiek pat kiek trunka trumpam pasimiršti.
Nurimsta.
Ištekinusi ašaras į savo skruostus, Rakelė ima teptuką, juo apveda savo veidą, Kruopščiai apžiūri savo auksines kasas, ištyrinėja skruostikaulius, keletą minučių nenuleidžia žvilgsnio nuo savo lūpų.

- Gal aš negraži, - nedrąsiai kreipiasi į savo atspindį veidrodyje.

Tyla.
Tyla ir akiplėšiškas žvilgsnis veidrodžio link.

- Raktai! Kur raktai, kur tie supisti ranktai?!,- pratrūksta
- Atsirakink! Atrankink, aš jau pasiruošusi! Aš čia už durų! Kur raktai, klausiu?!!!!!!

Rakelėls krumpliai kruvini. Pro ranktų skylutę teka sūrokas vanduo, teka upeliu ir po truptutį plauną kruvinas, kažkada išlaužtas duris.
Staiga netikėtai prigęsta šviesa, netrukus vėl įsiplėskia. Aplink tyla.

Tyla. Tyla. Tyla. Tyla

Ant sienos pasirodo galybė raktų, ta galybė tokia didžiulė, jog sienos nesimato, dažnas raktas iškrypęs, ar nulūžęs, aprūdijęs. Kabo rinkiniuose po viena, po kelis. Jos siela raibsta nuo šio didžiulio atradimo, tai kas prieš keletą akimirkų atrodė neįmanoma, dabar - pasiekiama ranka.

Kambarys sušvinta rausva spalva. Rakelė atsikvėpia, jos kūną užlieja šiluma.

Būdama tokia savimi pasitikinti ir racionali, Rakelė negalėjo suprasti, kodėl kažkada atviros durys staiga patapo neįveikiamu sudoku, kodėl viename devynete vis pritruksta trejeto, o ketvertai buna net keli.

Susikaupti. Privalau susikaupti. ,- murma Rakelė.

Rakelė stovi nušvitus prieš raktais nukabinėtą sieną, pasitvarko plaukus, pasitempia. Rakelės akys nuo tušo pajuodusios, ašaros nuplovė ir skaistalus, kuriuos kruopščiai dėjo ryte. Tik ryškiai vyšninės lūpos, kaip jos meilė gyvenimui - spinduliavo ir kvietė mylėti.

Rakelė stiebiasi raktų, jos akyse ima mirgėti, rankos apsunksta, atrodo sunkesnės.. už šviną. Raktininkė susmunka ant grindų. Guli ant dešinio šono, teka ašaros iš dešinės akies. Rakelė lengvai skęsta. Jos nebėra.


Rakelės sapnas / kitas gyvenimas, nepažįstamoji

Rakelė atrakcionų parke. Valgo rožinę vatą, diena saulėta, pučia lengvas jūros brizas, aplink labai gražūs vyrai ir moterys. Bet tik vyras galėtų Rakelę pasisodinti į amerikietiškus kalnelius. Ir štai - ji jau ant jų. Šalia jos labai gražus paauglys tampantis vyru, veidą įžiūrėti labai sunku, pabudusi jo neatsimins, bet bus tikra, kad jis buvo pati gražiausia vyro metamorfozė. Jie kartu lėtai kyla į viršų, taip iš lėto, jog galima jausti kiekvieną pro šalį skriejančia sekundę.

Iš viršaus - viskas taip gražu! Ir gera, ir be karo, kvepia rožėmis, primena vandenyną. , - random epitetus dėliojo ji, lyg norėdama dar labiau supoetinti tą akimirką.

Užkilus į aukščiausią tašką Rakelė išsigąsta, užmerkia akis ir pasileidžia žemyn. Ji klykia nesavu balsu iš malonumo, ar tai iš baimės. Jos klyksmą atrakcionuose pamaino siautulingas klyksmas naktiniame klube.
Aplink draugai ir pažįstami, taip gerai dar nėra buvę. Skamba graži muzika, gėrimai liejasi laisvai. Prieš ją nedidelis stalelis, ant kurio gal dvidešimt septynios kokaino linijos. Rakelė kelis kartus linkteli stalelio link. Dvidešimt penkios linijos.

Rakelė pabunda be apatinių, ji išspjauna dar tris raktus.

Busdama iš sapno, ji kažką šnabžda, bet tas šnabždesys vėjams. Atmerkia akis. Prigesta šviesa, po to vėl įsiplieskia, vėl prigesta ir įsiplieskia. Rakelė atsistoja.






(...

paprasčiausiai - juk tavęs nėra

apie tave šiandieną nerašysiu
paprasčiausiai - juk tavęs nėra
šiandien apie tave aš nekalbėsiu,
neskaitysiu, bet tylėsiu tik apie tave.
visą dieną vien apie tave galvosiu,
apie tą, kurio nėra.
šiandien tylėsiu, duonos neraikysiu.
paprasčiausiai - juk tavęs nėra.

skęst

kaip nepaspringti savo pačio jautrumu
kada jo visi tikisi ir už jį dėkoja
kaip neverkti dėl kiekvieno skausmo
ir kaip nepasiilgti saulėtų dienų
kaip negirdėti už sienos jūsų meilės naktų
o rytui užėjus aš baimėj skęstu
kaip kilti aukščiau debesų, pasitraukti
juk aš --
skęstu

00

Sidabro ašmenys man veria širdį
Priimk mane jei pasiilgai. 

trise ir b

- šešias dienas nebuvau išėjęs iš namų. šešias valandas miegu, kitomis - budžiu. Savo mirties laukiu kaip išganymo, bet ne nukryžiavimo. vis tikiuosi, jog išlaisvinimas atkeliaus netikėtai. žiūriu į drumzliną vandenį, o mintyje - tu tas vanduo. mano nelabasis aš - drumzliai, purvas, kuriuo nuodiju kiekvieną paliestą, paguostą ar išklausytą. mano žalias, žydintis labirintas apvalus. nėra nei pradžios, nei pabaigos. iš motinos įsčių - pas tave. nėra langų, nėra durų. taisyklių irgi nėra. tik aš ir aukščiausi krūmai, erškėčiai, viduryje - vonelė kupina kartą švęsto vandens. juo prausiu savo veidą. nedegina, neskauda, atvėsina. nors žinau, kad nesu aš vertas tokios dovanos.

- ką laikai rankoje?

- mano rankoje sutartis su liuciferiu. mano bilietas į laisvę čia, bet man pragaištis tenai. nors tuo pačiu aš neigiu dievą ir mylimiausią jo sūnų - liuciferį, aš pasiduodu nežinomybei, pasiduodu savo pradžiai ir pabaigai. pasiduodu gyvenimui, kur nuo šio nebekrisiu, o stiebsiuos į viršų. mes trise - aš, tu ir mūsų viltis, galbūt daugiau nieko ir nereikia. atleisk man, aš daugiau nebegaliu.

-

-

menkysta

Mano varge kasdieninis,

Koks aš kvailas ir aklas. Koks aš menkas ir nereikšmingas net savo pačio trapiame gyvenime. Koks aš niekinis ir netikslus. Koks aš nemylintis, neatjaučiantis.
Diena iš dienos aš aukštinu ir geidžiu menko ir nereikšmingo. Varge koks aš niekšas. Ir vistiek gyvenu. Vistiek žeme vaikštau, kvėpuoju. Mane vistiek supa šimtai, atrodo, mylinčių žmonių.
Už ką man tokios dovanos ir tokia prabanga. Trečdalį kąsnio nuryju,  tai kas likę - išspjaunu. Už akimirkos aš vėl alkanas, tik šįkart alkstu kažko skaniau. Aš nepatenkintas savo apavu,  savo rūbais - nebe gražu , paseno, nebemadinga. Nepatenkintas savo sveiku kūnu,  savo mokyklos diplomu,  nepatenkintas savo atlygiu, bei kasdieniu net valandos darbu.  Nebe patinka mano dormeo čiužinys,  nes norėčiau minkštesnio. Ką jau kalbėti apie kambarį su didžiule spinta, langu.

Nusmurgėlis aš. Besarmatis. Menkysta savo nosies toliau nematantis,  o kūniško malonumo vardan galintis keliais užkopti į Everestą. 

Koks aš kvailas ir aklas aš. Menkysta.

atleisk man.

sin

yesterday when she came, she said I was a great sinner.
but why can't she understand that it's him the sin.
how can't she see, how could she be so oblivion.
how could I be so intruding, and you so ashamed. 
I was always there to touch your soul, but you just gave your body to me.

/ - look up. is this a reflection?
  - reflection it's only you.         /

nothing was real. neither your touch, nor my feelings.
we were floating on a casket in the middle of the dead sea.
I was aiming for something greater.
meanwhile you where looking for a shore to be safe.
imprisoned but safe.
I wish I drowned then, silently settled  at the bottom.

/ from she it begins and she is the end. /

so I became something greater.
I became the sinner.
and you my greatest sin.


ne vaikų užrašai (1)

white rocks

you do not exist, it is all a lie.

my head is filled with you
i am scared. it's exploding.
just like the veins on your neck
when i slowly touch you.
it's painful. and i understand.
but now it's the innocence
we crave, and share.

for a moment we forget.
we struggle, and you deeply exhale.

open your eyes. freedom.
we're passionately drowning
to the sea, where nobody sees.

we will be hiding behind these white rocks. it sets us free.
 

ne vaikų užrašai (2)

ne vaikų užrašai (3)

/ manyje tvanas, aplink kraujas,
tavo ašarose - vėjams išdalinti žodžiai /
/ kodėl neskaitai man? /

kasnakt nubudęs prisiekiu sau, jog Saulei patekėjus Tu išnyksi ir daugiau niekada nedrumsi ir taip karčios mano kasdienybės. aš tikiuosi, jog paliksi mano krūtinę be skausmo ir sielvarto; vis viliuosi, jog džiaugsmu apdovanosi mano popietes, o mane - amžina ramybe.

/ tabletės netelpa mano saujoj /
/ kiek dar ilgai dangaus vartuose lauksi /

prieš šešis metus netikėtai nubudau beribėje pievoje. dangus buvo žydriausias, tavo atspindys - mano akyse. tada, pamenu, pirmą kartą pasijaučiau laisvas. medžių šakomis lakiojau, ežeruose nardžiau, visomis kalbomis meilę tau prisiekinėjau. vaisius nuo medžių raškiau pusryčiams ir vakarienei. 
žiemos mus aplenkdavo, lietus paliedavo žemę, Saulė glamonėdavo mano skruostus.  ant mano veido žydėjo dvidešimt aštuonios strazdanos.

/ nepalik manęs /
/ nesudek ant mano rankų /

aš nesu raktas į nuodėmę, nes Tu esi nuodėmė. aš neišdaviau Tavo lūpų, neuždengiau tavo akių. aš Tavęs norėjau kaip ir Tu manęs visą tą laiką geidei. aš save iš šukių surinkau, jei reikės ir tave surinksiu. tik atspindėk tikėjimą ir laisvę, tik atsiduok savo būčiai ir mirties link ženk išdidus ir tikras. ženk tikras. tikras ženk.


ne vaikų užrašai (3)

ryto pelenuose maudosi tavo moteris.
mintimis tu ne su ja.

kodėl mums nesakai tiesos?

draugų

aš labai pasiilgau savo draugų.
pasiilgau savo draugų, kuriuos apkabinti gera.
tų, dėl kurių gali paaukoti viską, kas tikra.
pasiilgau savo draugų, kurie ištroškę liestis,
įkvėpti ir atsiduoti, bet niekada neperžengs linijos.
linijas mes piešiame savyje, tada iš naujo apsikabiname ir mylime.
aš pasiilgau savęs kupino meilės iki išprotėjimo,
bet nepasiilgau tablečių.
aš nepasiilgau apsvaigti.
aš pasiilgau savo draugų, netikros tikrovės
ir švelnaus prisilietimo. akimirkos kada
niekas nesvarbu, tik ta akimirka, nes
galvoji, jog tai truks amžinybę.
aš nepasiilgau rytojaus, aš noriu, kad jis neateitų.
jis neateis jei šiandien niekada nesibaigs,
o aš pasiilgsiu savo draugų.

juodi ežerai

palikęs dienas į naktį krentu.
rūkas žolėje glosto mano pamėlusį veidą.
žvelgiu į dangų, kuris taip toli -
dievo rykštės kvepia tavimi.
aš nenužudžiau tavo tikėjimo
bet savąjį iškeičiau į akimirką,
į septynias sekundes malonumo,
todėl "aš" dabar minta mirtimi.
aš grįžtu į žemę iš kurios atėjau
tam, kad savo misija pradėčiau naujai.
nubusiu aš po medžio šaknimis
jaunas, skaistus ir nerūpestingas,
vėl į dangų žvelgsiu,
tik šis bus taip arti, jog ranka pasieksiu,
kojomis žengsiu ir tada
iš naujo savimi patikėsiu.

vartai

 -222-

aš tavo sapno sargas
tavo protas blaivus
aš tavo raktas į šiandien
tu - man gražiausias dangus
jūros, ledynai ir mano širdis
marso kanjonai, ryklio dantis
bažnytinės žvakės, mirusių kuždesys
ženklai kur man rodai
prašau atverk man akis

mano nuplikusios akys nepraleidžia nei vienos detalės. aš žinau kiekvieną tavo džiaugsmą ir skausmą tavo pažįstu. ji apgyvendinu savyje tam, kad tu atvertum duris ir man maloningas būtum. taip mylėjau jau kelis šimtus kartų, tiek svaigo galva, o iš susijaudinimo alpau. keturiasdešimtą dieną aš tave paleidžiu žengti pirmyn, o pats lieku vakuume. slankioju krantine ties pragaro vartais. laukiu kol mane pasitiks ir pasiims kartu. saulė netekėjo nuo gimimo, viltys žiburiais į nebūtį lekia. aš esu čia.

ilgstu švelnių tavo rankų, todėl apsimetu, jog tavęs nėra. vaizduose, kuriuos tau dovanoju, aš laimingai žiūriu į pasaulį, ko tais į edeno sodą stiebsiuosi. mano delnai glosto rugius, skruostai įraudę, akys spindi lyg bučiau švarus. mano galvoje tu kaip filmas, kurį aš vis nevalingai atsuku nuo pradžių. nepasiduok.

sudie.