/Ir nežinau kas bus rytoj. Pabūk, pabūk dar senas drauge. Gal susitiksime net tuoj. Kažkoks kartėlis gerklę griaužia. Būk geras dar po vieną taurę../
Ištrink. Sudegink. Sušlapink. Ištirpdyk. Sunaikink.
Tegu nebelieka nieko kas taip ilgai kankino, kas graužė ir smukdė.
Pamiršk- pabėk, nebegalvok - neprisiminsi.
Rusvi lapai, kaip žmonės krenta,
užuot pasilikę aukštai kad ir šalta.
Dabar žinau, kad rudeniop man lemta
užmiršti, tai kas gera. Juk tai šalta.
O kad lapai, kaip žmonės krenta.
Kaip keista, kad rudeniop širdį užlieja toks nemalonus, bet šildantis jausmas. Truputį raminantis, ir kartu nerimą keliantis. Neramią sielą nešioju. Persekioja kvaila racionaliojo "aš"mintis, kad reiktų išpažinties. Nors, atrodo, nieko blogo nepadariau. BET kažkas dar bus. Nežinau, o gal dabar darau nuodėmę mėgindamas pabėgti nuo savęs. Juk.. Juk nuo savęs nieko nepaslėpsi ir niekada nepabėgsi, kad ir kur nukeliautum, kad ir ką benuveiktum. Tave visada persekios tavo antrininkas, nešiojantis paveldėtas psichines paslaptis.
Kaip pasakyti rudeniui SUSTOK. Nebeateik. Nebelaukiu, nelaukiau ir nelauksiu tavęs! Anas vistiek ateis, aš žinau, visi žinom. O kaip nusimesti nuo pečių tą rudens užkrautą naštą? Įmanoma? Ne.
Jaučiuosi šūdinai.
/Šauniai šiandieną puotauja karalius. Lenkias didikai, tarnai iki žemės. O muzikantas išeina iš salės ir į tarpuvartės akmenį remias./
