-Birželio dvidešimt penkta diena. Ir ka papasakosi? Juk nieko.
- Tikrai nieko. Galiu drąsiai pareikšti, kad šiandien yra ta diena, kada dangus maišosi su žeme, ir tau, paprastam žmogui, nieko nelieka. Tuščias stiklainis pilnas nieko. Vakuumas. Atrodo galėčiau verkti, juk palengvėtų. Pas ką verkti? Dėl ko?
- Nejaugi neturi dėl ko verkti?
- Žmonės verkia kai jiems liūdna. O ar man liūdna? Ne. Man gaila kažko, ko neturiu, ko nėra mano gyvenime. Arba gedžiu to, ką jau turiu ir ką bijau prarasti.
- Bet ar ne tu sakydavai, kad nieko nėra amžino.
- Žinau.
- Tai ko čia raukaisi, kaip pensininkas išsiilgęs SSRS laikų.
- Todėl, kad man negera čia! Kiekvieną dieną, kiekvieną mielą dieną aš degu pragariška liepsna. Aš noriu išeiti į tuščią gatvę ir šaukti nežmonišku balsu iš gailesčio ir apmaudo, kaip motina gedinti savo pirmojo sūnaus. Bet kažkoks šaltas ir abejingas gyvis manyje, mane stabdo. Neleidžia išeiti ir pasakyti, kaip man skaudu ir liūdna.
- ...
- Eglė Sirvydytė - Mano Namai.mp3
Tokiomis dienomis išgyvenu jausmą, kada siela tirpsta. Tai ne fizinis, o dvasinis skausmas. Bet jis sako man, kad gyvenu. aČiū.
