Tie keli,
Nežinau, kaip aš be JŪSŲ sukčiausi šitame (žiurkės, žiurkių žiurkės, žiurkių motinėlės) rate. Jūsų palaikymas, pasisveikinimo bučiniai ir šilti apkabinimai. "Ar tau viskas gerai?", "Kaip tu laikaisi?", kaip be jūsų skambučių ir bendro gyvenimo kartu. Dalijimasis duona, lova, vynu ir inspiracijomis gyventi. Šypsenos, dramos ir akies mirktelėjimai. Nuolatinis skatinimas pabusti ir šypsotis.
Dienose kur tik šaltumas leidžia nepasileisti ir laikytis, aš kaskart atrandu vieną ar tai kitą iš tų kelių, kurie leisdavo sušilti ir pasijausti žmogumi. Jums ir tariu tą AČIŪ. Skruostu rieda dėkingumo ašara, esame kartu.
Turėdamas Jus šalia, aš jaučiuosi laimingas, sėkmingas ir turtingas. Jaučiuosi sveikas, nenugalimas ir, tuo pačiu, trapus. Bet gi čia JŪS, aš nebijau.
Į Vilnių atvažiavau gyventi svajonėmis, prasimanymais ir pasakomis, ištrūkau iš drėgno ir nemalonaus urvo vakaruose. Aš tikėjau, jog aš galiu viską pradėti iš pradžių, tikėjau JUMIS dar net nepažinęs Jūsų, tikėjau Vilniaus senamiesčiu, tais keliais, vieninteliais ir žmonėmis. Kaskart man "atsitrenkus į sieną", kai pabusdavau - JŪS būdavot šalia ir neprimindavot nieko kas būtų nemalonu. Todėl keldavau su šypsena ir tikėjimu savimi. O dabar tai mano kraujyje.
Už jus aš pasiryžęs keliauti, su Jumis aš betkur, nes be Jūsų aš niekas.
Ir..... svaiginkitės gyvenimu, mums dar milijonai rytų priešaky!
Čia tik pradžia.
