pirmadienis, kovo 29

1? 2? 3?

Metų metus, dienų dienas, kas valandą. Kiekvieną eilinę minutę ir tą vieną neregėtą akimirką. Kai jauti širdimi, o ne kūnu.


Dieną iš dienos man ramybės neduoda keli klausimai, į kuriuos atsakymą rasiu dar negreit.
1. Kas aš esu? 2.Kodėl aš esu? 3.Kur aš esu?

1. "Kartais man atrodo, kad aš visai nesu aš. Gali būti, kad aš esu...". Taip sunku save pažinti, suprasti. Kartais velniškai sudėtinga nugalėti save ir eiti pirmyn. Kartais velniškai sunku nesustoti ir neatsitraukti atgal. Vis paklausiu savęs, kodėl aš negaliu būti toks, ar kitoks. Klausiu savęs kuo aš blogesnis už kitus. Ar kiti ir taip liūdi? Vis pažadu sau: nuo pirmadienio.. , bet nieko nevyksta. Vis vienaip ar kitaip mano sąmonei, mano savijautai daro įtaką išoriniai veiksniai, kurie neatsiejami nuo mano mažo, neįdomaus, bet sudėtingo vidinio pasaulio. Kartais norėtųsi, kad kas paimtų ir ištrintų mane, mano prisiminimus. Kad aš nebūčiau. Bet ar tai atsakytų į klausimą "Kas aš buvau?". Taigi, vis dar einu tamsiu vieškeliu į kažkur.
"Kas tu esi? Kas tu esi?! Kas tu?!! Kas esi TU?!", - NEžiNAU.
Aš tik norėčiau paklausti, ar tu tiki? Ar tiki, kad pažįsti save? Ar išvis tiki?

2. Kokia mano misija čia? Vistiek, jei atsiradau, tai ar šiaip sau. Tikiuosi, kad ne. Tai kodėl? Sekdamas mintis apie savęs pažinimą atsitrenkiu į sieną, o ant jos parašyti "Ką čia darai?". Kokia mano užduotis? Išgelbėti pasaulį nuo bado, maro, karų, globalizacijos, atšilimo ar pan. Išgydyti vėžį? Pakeisti politinę sistemą? .... Žinau! Mano misija - su šaukštu išsemti jūrą! Bet kažin.. Labiausiai tikiu, kad turiu padėti žmonėms, juos atvesti (į kažką). Nežinau. O gal?

3. Vargu, ar mano žemė - Lietuva. Vargu. Gal aš tiesiog ne tai mamai gimiau. Gal kažkas sumaišė adresus? Kad aš ne čia turiu būti - jaučiu. Bet kur - nežinau. Sako, savam krašte pranašu nebūsi. Bet ar aš noriu būti pranašu? O jei ir būti juo, tai ne čia. Tik ne čia. Čia šalta ir liūdna. Čia pikti. Kodėl mane čia numetė? Ką aš turiu suprasti? Ko išmokti? Ką padaryti, kad būtų geriau? KODĖL ČIA?

Esu, kas esu.
Esu reikalingas.
Esu čia, nes tai laikina. Judėti tik pradedu.

1 komentaras:

Valkatų sesė rašė...

Labas vakaras;)

(žinoma, - kam vakaras, kam rytas, kam naktis. Kaip pažiūrėsi)

Įdomus šitas Tavo post'as. Su gana artimomis mintimis. Bet, kad per daug neišsiplėsčiau, parašysiu tas savo mintis, kurios man kilo beskaitant tavąsias.


Žinau! Mano misija - su šaukštu išsemti jūrą!
Kažkada, gal prieš gerus penkerius metus, gal dar seniau, buvau viename spektaklyje. Nepamenu, kur ir kieno pastatytame. Vadinosi jis "Lapė ir vynuogės", pagrindinis veikėjas - graikų filosofas Ezopas. Daug ko tada nesupratau, bet įsiminė man keletas šio spektaklio epizodų. Viename iš jų Ezopo šeimininkas Ksantas prisižadėjęs išgerti jūrą, o kadangi to padaryti negali, tai prašo Ezopo pagalbos, kaip čia "išsivartyt". Ezopas, prieš pateikdamas "žemišką" sprendimą, jam atsako filosofiškai:
- Išgerk jūrą, Ksantai.
Taip ir čia. Panašiai.


Kodėl mane čia numetė? Ką aš turiu suprasti? Ko išmokti?
Gal Tu tai ir turi suprasti -- kodėl tu čia ir kam.
Šlykščiai nemalonu, kai ieškai ieškai, ir niekaip negali surast to atsakymo į klausimą "ko aš iš tiesų noriu ir kam aš čia?" . Kankina.
Gerus dešimt metų pykau ant to, kad gyvenu Tauragėje. Sakau nuoširdžiai - nekenčiau to miesto. Dabar, kai lankausi retai, imu į jį žiūrėti kitaip. Tik visdar skaudu, kad žmonės ten tokie pat pikti kaip ir anksčiau. Na, gal šiek tiek mažiau, nei būdavo, bet vistiek - pikti ir nedraugiški (kartais atrodo, kad net naktį Naujininkuose draugų lengviau susirast būtų :D ). Bet žmonės ten gyvena, ir gyvena laimingi. Kažkaip jiems tai pavyksta. O jei pavyksta - vadinasi, įmanoma.

Pasakysiu banaliai, bet smagu daryti tai, kas neįmanoma. Reikia tik užmiršti, kad tai - neįmanoma.

O dėl kartais norėtųsi, kad kas paimtų ir ištrintų mane, mano prisiminimus. Kad aš nebūčiau. , tai.. Kartais ir aš taip pagalvoju. Ir liūdniausia būna, kai suprantu, kad, jei manęs ir nebūtų, viskas vistiek būtų taip pat kaip yra. Bet tada pabunda kita mano pusė ir man norisi padaryti kažką tokio, kad po kiek nors metų, kilus lygiai tokiai pačiai minčiai, galėčiau tyliai šypsotis ir mintyse sau sakyti: "Na, gal ir ne viskas būtų taip, kaip buvo.. gal ne viskas.."
:))


Šiam kartui tikrai užteks.