Užrietus nosį ligi debesų
Maža mergaitė tyliai, saldžiai
Tikisi atgauti dvarą iš tetų.
Likimas mokys ją kaip lipt per galvas,
Pamokys išgyventi tarp žmonių.
Tiktai nežino ji, ar kas to vertas,
Ir abejoja, ar kada turės draugų.
Naktim sapnuosis jai košmarai,
Ligos - persiakios, kankins.
Dantis sukandus ji kentės nuo bado,
Bet niekad, niekad neprabils.
Uždariusi visas duris į sielą,
Ji dūžta, kaip kristalas, viduje
Užtat ji šypsosi jaunai poniai,
Kurią sutinka savo vonioje.
Įkritusi į glėbį nepažįstamo žmogaus
Apsimeta, kad saldžiai miega.
O ištikrųjų vis dar tikisi,
Kad ją kažkas pamils, priglaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą