Kai einu neatsisukdamas atgal, dalinuosi upe, vėju ir saule. Kada nepažįstami veidai mane lenkia, matau kaip jiems nepaprastai sudėtinga gyventi. Rugsėjį.
Kada dangus maišosi su žeme, saulę praryja vėjas, o debesys slepiasi vandenyje, aš susimąstau.. Tada sustoju ir apsimetu nematomu.
Manęs nėra, tik pelenų krūva milžiniškoje gatvėje, apsuptoje mašinų ir žmonių.
Tada iškvėpiu ir man taip gera.
Ir aš toks pilnas ir nepriklausomas. Aš savas. Aš čia.
Tačiau staiga, euforijoj užsibuvus gal kelias minutes, aš sustingstu ir mano kūnas slenka bedugnės link. Lėtai, bet užtikrintai. Be garso, be kvapo, be namų
Ir aš vėl gyvenu.
Kartais tenka pabusti. Aš pabundu!
O pabudęs septynias savaites stengiuosi užmigti.
Aš pabundu, o septynias savaites... TAMSU.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą