O, parėjai!

Saulė aukščiau dangaus ir visų kalnų,
Šildo pavieniui kiekvieną, skirdama dalelę savęs.
Manęs neaplenkusi, švelniai pabučiuoja į skruostą.

Pabučiavusi nusišypso ir persikelia į kitą arkos pusę.
Šį kart mūsų jau daugiau, nebe šimtas, o tūkstantis.
Vakarop vis jaukiau ir jaukiau. Maži balkonėliai kužda senas
pasakas, o žmogeliukų statulos merkia akis - naktis.