rudeniop Jis išseko,
paskutinius atodūsius atiduoda šąlančiam kamienui
kad oranžinė atgimtų į žalią,
o už dvylikos dienų vėl bustume pavasariu.
*
šeštą naktį - Jis galvojo, jog mirs.
Jis paliko savo kūną ir pakibo ore.
atrodo amžinybę levitavo virš lovos.
"- aš nerandu savo namų.
čia taip painu, man niekas nenori padėti.
darosi vis sunkiau kvėpuoti.
ne, nesipriešinu. "
ieškodamas savo lovos, kurią iš ryto buvo paklojęs viltimi, jog daugiau niekada nereikės pabusti vienam, Jis surado namą.
jame aplink krosnį
išsirikiavęs tuzinas jaunų berniukų,
vieną Jis pamena ypač ryškiai:
raudonplaukis, strazdanotas,
išsigandęs, sugėdintas.
žvilgsnis - nebe gyvas.
"-raudonplaukis man rodo, kad jų jau nebėra.
jis kartoja kažką apie vyrą ir moterį
ir tada man padovanoja nepakeliamą skausmą:
pats savu kailiu skęstu krosnies ugnyje iki tampu vienu iš jų. "
atsibudo Jis sukniubęs prie krosnies,
smilko pelenai, berniukų nebebuvo,
jaunuoliai ežeru nužengė šviesos link.
savo kelionę Jis užbaigė dar kituose namuose.
ant sniego baltumo sofos, didžiulėje verandoje
sėdėjo jau seniai pražilusi moteris.
senutė žvelgė į šviesą žaidžiančią miške,
nors jos pačios akys šio pasaulio jau nematė.
juoda, ilga chanel suknia,
veidą dengė juodas gėlėmis siuvinėtas nuometas.
rankose - senio mago dovanota lazda.
Ji - pranašas.
"-ji tiesė į mane ranką, prašė arčiau prieiti,
kažką parodyti norėjo, kažką, ko seniai taip išsigandus nebuvo.
aš nedrąsiai priėjau, ji paėmė mane už rankos.
pabudau."
nors iš tiesų Jis taip ir nepabudo--
pavasariop iš jo figų medis derlingas išdygs. kas antrą birželį ir kiekvieną rugpjūtį jį keturios alkanos kartos raškys, vaikų vaikai knygose vartys.
ir aš. aš nepabudau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą