Praplaukė dar viena nieko gero nežadanti diena.
Dvasinis pasaulis, atrodo yra, pūva visame kame, o galvoje skamba frazė "TAIP BUS NE VISADA". Rodos, turėtų paguosti, bet kartu varo į dar didesnę pražūtį, o kol ją (pražūtį) pasieki, po truputį virsti daržove. Tada esi kiaurai tuščias, jauti, kad tavyje vyksta kataklizmas, o tavo smegenis pradžioje tvindo šalčio, o vėliau - apmirimo syvai. Ne gana to, tavo kūnas atsisako veikti. Nebereikia nieko: nei miegoti, nei valgyti, nei sekso, nei mankštos. Kūnas taip virsta daržovės atlieka. Kai galiausiai savo priešą - Kūną, priverti krustelėti, sąmonę užplūsta iš gilios pasąmonės išlendantys menkos savi-vertės teiginiai, kurie vėl nuraminą raumenis ir draudžia atlikti bet bet kokį fizinį veiksmą.
Taip gyveni žmogus ir pūvi. Tačiau tikiu, kad dar atgysiu ir kaip žaluma išsikerosiu ankstyvą pavasario rytą (tik ankščiau).
VISKAS.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą