/man visai nebaisu, kad neliks kas akis man užmerktų./
Taip po truputį ir gyvenu. Dangus skaidrėja, žemė lėtina apsukas. Kad ir kaip bebūtų keista siela rimsta, o kūnas vis labiau ir labiau paklūsta racionaliajam protui, nepriekaištaudamas ir netgi rodydamas nuolankumą. Rudens štrichas baigiasi. Nors dar sapnuoju nepageidaujamus sapnus, bet jie blėsta ir vis mažiau įtakos daro mano asmeniniam gyvenimui.
Kaip gera: širdis traukia arijas, siela spindis, miegas vis ankščiau paglemžia į sapnus. Nebegalvoju apie pasaulio pabaiga, globalines negandas ir gimstančius negyvus vaikus. Nebegalvoju apie prekybą žmonėmis, apie nepilnamečių tvirkinimą, apie artėjančia sesija, kuri, beje, man nieko gero nežada. Artėja kalėdos. Nemėgstu Kalėdų. Kalėdos - šeimos šventė, ramybės ar linksmybių metas. Manoji (šeima) - byra, traukiasi. Gal dėl šalčių, gal dėl įvairių negandų, bet byra. Tai Kalėdų metu nors persiplėšk, o iš tikro nei į kairę, nei į dešinę. Tai tokios ir Kalėdos. Visos kalėdos tai pasikeitimas materija. VISKAS.
/Aš matau. Nebematai! tuoj iškrisi iš kaimyno balkono./
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą