/Mano kiemo pačiam vidury
Visą rudenį lijo lietus
Šokinėk per balas, kol jose atsispindi dangus/ A.K.
Neprašau daugiau tik padėti pažvelgti į kitą keisto gyvenimo pusę. Į ta spindintį veidą, kurio jau taip seniai nemačiau.
Gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Viskas, ką patiriame, su kuo susipažįstame, ką veikiame - yra ne šiaip sau. Taip ir savijauta ne šiaip sau, tik dar nežinau, ko turėčiau pasimokyti. Ar tai reiškia, kad pasaulis mane glosto, ar kad braižo juodais it laumės nagais? O gal tai kažkas daugiau, gal ruošia dar didesniems ir sunkesniems išgyvenimams? Juk už vieną muštą - dešimt nemuštų. SESIJA. Aš labai tikiuosi, kad manęs nepašalins iš didžio KU. Viešpatie, kur mane įleidai?
Taip norėčiau sutikti žmogų, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus.
Kur dingo tas žmogus, kurį matydavau veidrodyje, jusdavau savyje?
Kas privertė taip stipriai pasikeisti ir gyvento toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.
Ar tas pasikeitimas į gerą.
Ar aš galiu kažką pakeisti, jei galiu - ką? Kaip?
Kiek ilgai tai truks? Gal dar savaitę ir po to niekada nebus taip šūdinai?
/O mes pričiupsim pavasario vėją./
Jaučiu, kaip tolstu nuo man brangių žmonių. Baigiu sustabarėti nuo nepaliaujamos šizofrenijos antpuolių, nuo "tuščio stiklainio" savijautos, akys atrodo išpampę nuo skysčių, kurie beldžiasi kasdien, bet yra barikada ir mano veido užtvenkti negali. Gal tada pasidarytų lengviau?
/Už bausmę leiskite mane prie jūros/ A.K
Kartais galvoju, kad būtų geriausia susilieti su Jūra ir išeiti. Kūną užlieja šiluma, plaučių alveolės tampa bejėgės, potvynis. Nebėra . O manęs pasigestų? O ar aš savęs pasigesčiau? Vargu.. TAI niekada netrukdavo taip ilgai, kaip šį rudenį. Aš taip laukiu naujo vėjo gūsio, kuris įkvėptų gyvenimui ir kūrybiniams atradimams. Bet vakarų fronte nusimato ramu ir nevėjuota.
/Ieškok manęs. Aš ieškau tavęs./
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą