ūūūūūū..ūū
Dieve, kaip buvo baisu...
Vidinis konfliktas, kuris pranašauja stogo nurovimą. Vidinis nesusibuvimas su savo mintimis, siekiais ir tikslais, valios trūkumais. Kaskart, kai atsibundu, stengiuosi padėkoti už kažką, kas vyksta mano gyvenime ir tai paverčia mano naktis - paryčiais, o vakarus - aušra. Sako, kad visur įžvelgiu pliusų, gal ir gerai, bet ar jais tikiu? Ar tai ir yra mano variklis, kuriuo turiu gyventi ir tikti?
Iš tuščio į kiaurą. Į nieką, į nulį ir šaltas akis. Toks didysis klausimas galvą ir sielą neramina: kiek reikės patirties, kad tobulėti?
