Kas tu esi? Kas esi tu? Kas tu? Kas esi?

Sėdėjimas. Laukimas, užtat visiškai ramu. Nieko tvirto, nieko pagrįsto. Jokio pagrindo, tik neaprėpiama laisvė ir įpareigojanti tyla. Garso takelis kintantis, nuo "tak tak tak tak" iki giedančio choro. Vakarėja, bet pro langus dar skverbiasi šviesa, butas didelis, beveik 100 kvadratų ir trijų apskritimų. Už nugaros senas, išsiderinęs fortepionas, kairėje sovietinis veidrodis, šalia jo - darbo stalas. Prie jo palikęs žalsvas šešėlis, besikeičiantys vaizdai kompiuterio ekrane. Ir gilus alsavimas, ar tai iš susijaudinimo, ar iš ramybės. Nenuoseklus ir gilus. Aš pats - įsitaisęs žaliame, sename kaip dinozaurai, fotelyje. Kojos juda, minčių ne marios, o šešėlio daug. Sustokim akimirka. Kas vyksta? Kur aš esu.
Ar tiesa, kad "Jei tavęs čia nėra, tavęs nėrą išvis."? Ar aš esu. Kartais aš išnykstu, ir niekaip neįsipaišau į šitą žalio šešėlio gyvenimą, kartais paskęstu jame ir jaučiuosi didele dalimi to pasaulio kuriame dar neteko pabūti. Muzikos takelis blaškantis, bet už tai šešėlis vis dar nejuda, tyko, trauktis neketina.
Negaliu atpažinti šito pasimetimo, neapsisprendimo ir neužbaigtumo. Negaliu perskaityti taisyklių ir pamėginti suvokti kas vyksta. Vyksta pasiutusiai greitai, bet taip neužtikrintai, taip laisvai ir neįpareigojančiai, jog verkti norisi. Norisi verkti ir juoktis vienu metus. Nes gera nuo laisvumo ir bloga nuo laisvės.
Tai.....
 Kas tu? Kas esi?

614

/Tu kaskart svaiginai mane
tarsi griaustinis - tolimas tolimas,
vasaros žaibas aukštam danguje,
todėl aš ilgai nesiryžau atplėšt
paskutinio tavo laiško.
Bijojau sudrumsti tyrą vandenį
savo senu laukimu,
ir vėl kaip jaunystėje -
baltą staltiesę tiesti./

Laukiau tokios dienos, kaip ši. Niūroka rugpjūčio diena. Truputis saulės, daugiau lietaus, cigarečių dūmai, sukrauti lagaminai ir liūdesio Jūra. Šiandien aš išdrįsau perskaityti tavo laišką, išdrįsau pažvelgti tau į akis, ir viską suskaityti.

Koks keistas ir persipynęs mūsų gyvenimas, kam duotas, kam dovanotas, ar pamestas. Šiandien, kai mano viduje nerimsta vėjai, ir nieko neturiu šalia, kam galėčiau pasiguosti, ar pasipasakoti, aš paėmiau tavo laišką, lyg tai pasikalbėjimas su tavimi, nors kalbėjai tik tu, o aš klausiau, kažkokiu būdu tai mane nuramino, gal ir paglostė ar tai paguodė. Tik nežinau, ar aš turėčiau atsakyti į tavo klausimus, ir vėl pasinerti į šitą maratoną. Abu išsigandę, abu žiūrim į skirtingas puses, įsiskaudinę ir niekada nuoširdžiai, nesimaivant ir atvirai nepasikalbėję. Tik nardom tuose milijonuose minčių, klausimų, melodijų, kurios sukelia vienus ar kitus prisiminimus...

Šiuo metu esu pragariškoje šiknoje, jei galima šitaip išsireikšti, visiškai broke, visiškai tuščias, liūdnas, melancholiškas, išsiblaškęs. Buvai teisus I AM A QUITER !

Jei galėčiau sau tokią prabangą leisti sėdėčiau ant traukio bėgių ir laukčiau to vienintelio, kuris ateis ir išvaduos, atiduos mane į geras rankas, į ramybę ir jokių buitiškų dalykų. Prie sutraiškydamas, mane tris kartus įspės, pradės stabdyti ir boooom. Manęs nebėra, nebėra ir to nepakeliamo sunkumo ir sielvarto, kuris jau eilę dienų manęs nepalieka. Siūbuoja, mėto, stumdo. Viena mano pusę kviečia stotis ir kovoti už savo laimę, kita - atvirkščiai prie žemės traukia, ten kur mums ir priklauso - anksčiau ar vėliau.

Rašydamas šita hibernetinį laišką savęs klausiu, kodėl visa tai siųsiu tau, kodėl? Kodėl iš tokio masės žmonių savo gyvenime aš paskęstu vienatvėje ir nežinomybėje. Kažkokiame nesuprantamame pyktyje, nepasitikėjime, pergyvenime ir liūdesy. Ašaros plauna mano skruotus, akys įraudę pirma, antra trečia naktis, dienos jungiasi į naktis. Ir štai, tavo baltas laiškas, tavo pasiryžimas ir atvirumas, tavo taip ilgai slėptas jautrumas čia ir dabar.

Ačiū Tau. Aš atsiprašau. Atleisk man.