vėjy

Kaip norėčiau tau papasakoti ką gyvenu. Kuo kviepuoju, kuo degu ir kas mane gesina. Kas gasdina ir neleidžia prieiti prie tavęs arčiau. Kas man trukdo pasiduoti tavo mintims, tavo gyvenimui ir tavo šilumai, kuri veda mane į šimtus nepažįstamų prityrimų. Kaip norėčiau veidrodyje matyti tikrą ir nesuvaidintą save patį. Didelį, gražų ir su džiaugsmo akimis. Su meile širdyje ir sveiku protu. Kažkas ko aš nesuvokiu, kažkas ko nebuvau išmokytas, ir vargu ar be išmoksiu. Laukiu kada atsivers mano širdis ir galėsiu tau pasakyti: PAGALIAU. Pagaliau pasiekei mane, dabar tekėk. Kaip saulė per dienas, taip tu per mano gyvenimą, tekėk ir niekada nenusileisk žemiau horizonto, kad matyčiau tave tikrą, šviesų ir tyrą. Skairdų, kaip rudenio lietus ar vanduo šaltinio. Neapleisk manęs, aš tavęs prašau.. 

Ne kartą, nors garsiai ištariau tik TAU, prašiau, kad neapleistum manęs. Kad nepaliktum manęs vieno su mano neteisingu buvimu. Meldžiau gamtos, dangui meldžiau, kad neleistum man supūti. Bet tada ir vėl užkasdavai mano tyrą ir šiltą meilę, mano svajones ir mane patį..kažkur miške, kur drėga, vėsu ir tamsoka. Kiek kartų atkasinejau savo palaikus plikom rankom, tom pačiom nuogom ir nešvariom rankom aš stiebiausi į tave, lygiai tiek buvau nutiekštas veidu į purvą, lygiai tiek tavęs ieškojau vis labiau. 

Pasiaukojimas, atsidavimas ir begalinis džiaugmas mane aplanko kai žiūriu į tavo akis. O jei susitinka žvilgsniai, aš pametu savo svajones, pametu sapnus ir plyno lauko vidury stovi tu. TIK TU. Nei garso, nei šešėlių, nieko kas galėtų mus nuskriausti. Nieko, kas dovanotų už klaidas, nes nebeturi praeities, nei ateities. Turim tik DABAR. Šią vienišą akimirką. Iš tokių aš dėlioju savo gyvenimą kaip mozaiką, puzlę. Tik nėrą į ką pažiūrėti, nėra pavyzdžio, kad viską padaryt teisingai. Kada suklystu akimirka sustoja. Ir aš vėl triukšme, neapykantoje ir bejegiškume, o tu... Matau tavo tolstančią nugarą, plaukus besidraikstančius vėjyje. Nei sudie.. Jokio ženklo. Tik vieniši varpai katedros varpinėje skamba. Pamažu varpo dužiai sulyg širdies. Vis lėčiau ir lėčiau.. Sustoja.

Atmerkiu akis - tamsu. Kur tu? Aš svajoju iš čia ištrūkti, mano sapnai kužda, kad jau netoli viso pabaiga.. 

Kas tu? Ko žiūri į mane? 

Į mane žiūri didelės mėlynos akys. 

Suprantu, ką tu jauti. Nebėk, palauk - prisijungsiu. 

Tavo vieni kartai, mano - kiti. Ir taip iki pabaiga. Taip iki blykstės ir ir ir...paskutinio atodūsio. Paskutinės vasaros gaivos.