bluebird of happiness

Kai žvelgiu giliau negu norėčiau matyti, nevalingai užmerkiu akis.
Nebegaliu įkvėpti, judėti ir jausti.
Šaltis ir baimė sukausto.
Jausmai užslėpti.
Tavęs nebėra.
Mūsų irgi.
Tik aš.
Aš.
Vėl aš.
Vienas aš.
Visąlaik vienas.
Vienas su savimi.
Vienas išsigandęs aš.
Viskas tik aš, man nebūnant.
Ko galima tikėtis iš vieno manęs.
Kada viskas tik apie mane, netyčia ir nekaltai.
Aš užsimerkęs nebe pastebiu tavęs ir mūsų, o turėčiau..
Turėčiau kartoti tau apie mus, o labiausiai apie tave, bet tik AŠ.
Norėčiau tave apsaugoti nuo savęs, bet aš tavęs negirdžiu, o tu neklausai.
Gimstame po vieną, kvėpuojame ir skaitome knygas ir meldžiamės.
Lygiai taip ir mirštame..vieni sušalę ir net nesugalvoję atsisveikint.
Nesirinkdami  dienos, valandos, priežasties ar laiko - nieko.
Ateiname vieni ir išeiname, mylėję, verkę ir nekentę.
Bet atsiranda laimingesnių už mirtinguosius.
Ne tokių egoistų, ne sau, o kitiems, jiems.
Tų, kurie gyvenime sau leidžia mylėti.
Leidžia apsikabinti ir šypsotis.
Nesigėdija savo jausmų.
Nesibaido atsakomybės.
O ją prisiima drąsiai.
Būna po du, kartu.
Būna kits kitam.
Būna meile
Aistra ir
KArTU.


Plaukioju nežinomybės vandenyse, sustingime, įšale ir nebūtyje. Sniego aukščiau juosmens, pūga - galo nematyti. Raudonos kambario sienos primena tavo karštą alsavimą, netvarka - mūsų gyvenimus, o tu.. Tu man primeni koks aš bejėgis. Silpnas, liūdnas ir tylus.

Atgulęs tave gražia mintim lydžiu, sapnuos bandau apsaugoti.

//Mylimas pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.//

nurašytas laikas. vienas du

Nuraškytos mano vasario pirmosios dienos, nutūpę norai slepiasi olose. Tie, kuriems nepavyko ištrūkti iš žiemos speigų, įsipainiojo medžių šakose, po troleibusų sėdynėmis užmigo. Susidoroti su minusais nepavyko, negrįžo, nemato ir negirdi. Apleido mane, mus, ir mano.

Laimingas mano pasauli, 

kur tu esi su savo spalvomis, šiluma ir pietvakarių vėjeliu?
ar ilgam apleisi mane, ar ne?

Juk žinai, aš ne už ilgo turėsiu išvykti, ar pavysi mane. Ar man tave pavyt?

/ Sugrįžk greičiau kartoju, kol dar gyvenimas nepamintas po kojų. /

vėjy

Kaip norėčiau tau papasakoti ką gyvenu. Kuo kviepuoju, kuo degu ir kas mane gesina. Kas gasdina ir neleidžia prieiti prie tavęs arčiau. Kas man trukdo pasiduoti tavo mintims, tavo gyvenimui ir tavo šilumai, kuri veda mane į šimtus nepažįstamų prityrimų. Kaip norėčiau veidrodyje matyti tikrą ir nesuvaidintą save patį. Didelį, gražų ir su džiaugsmo akimis. Su meile širdyje ir sveiku protu. Kažkas ko aš nesuvokiu, kažkas ko nebuvau išmokytas, ir vargu ar be išmoksiu. Laukiu kada atsivers mano širdis ir galėsiu tau pasakyti: PAGALIAU. Pagaliau pasiekei mane, dabar tekėk. Kaip saulė per dienas, taip tu per mano gyvenimą, tekėk ir niekada nenusileisk žemiau horizonto, kad matyčiau tave tikrą, šviesų ir tyrą. Skairdų, kaip rudenio lietus ar vanduo šaltinio. Neapleisk manęs, aš tavęs prašau.. 

Ne kartą, nors garsiai ištariau tik TAU, prašiau, kad neapleistum manęs. Kad nepaliktum manęs vieno su mano neteisingu buvimu. Meldžiau gamtos, dangui meldžiau, kad neleistum man supūti. Bet tada ir vėl užkasdavai mano tyrą ir šiltą meilę, mano svajones ir mane patį..kažkur miške, kur drėga, vėsu ir tamsoka. Kiek kartų atkasinejau savo palaikus plikom rankom, tom pačiom nuogom ir nešvariom rankom aš stiebiausi į tave, lygiai tiek buvau nutiekštas veidu į purvą, lygiai tiek tavęs ieškojau vis labiau. 

Pasiaukojimas, atsidavimas ir begalinis džiaugmas mane aplanko kai žiūriu į tavo akis. O jei susitinka žvilgsniai, aš pametu savo svajones, pametu sapnus ir plyno lauko vidury stovi tu. TIK TU. Nei garso, nei šešėlių, nieko kas galėtų mus nuskriausti. Nieko, kas dovanotų už klaidas, nes nebeturi praeities, nei ateities. Turim tik DABAR. Šią vienišą akimirką. Iš tokių aš dėlioju savo gyvenimą kaip mozaiką, puzlę. Tik nėrą į ką pažiūrėti, nėra pavyzdžio, kad viską padaryt teisingai. Kada suklystu akimirka sustoja. Ir aš vėl triukšme, neapykantoje ir bejegiškume, o tu... Matau tavo tolstančią nugarą, plaukus besidraikstančius vėjyje. Nei sudie.. Jokio ženklo. Tik vieniši varpai katedros varpinėje skamba. Pamažu varpo dužiai sulyg širdies. Vis lėčiau ir lėčiau.. Sustoja.

Atmerkiu akis - tamsu. Kur tu? Aš svajoju iš čia ištrūkti, mano sapnai kužda, kad jau netoli viso pabaiga.. 

Kas tu? Ko žiūri į mane? 

Į mane žiūri didelės mėlynos akys. 

Suprantu, ką tu jauti. Nebėk, palauk - prisijungsiu. 

Tavo vieni kartai, mano - kiti. Ir taip iki pabaiga. Taip iki blykstės ir ir ir...paskutinio atodūsio. Paskutinės vasaros gaivos.