druska

sumedžiok mane
aš išsilieju
teku
sūriu vandeniu tavo smėliu
sugerk mane
te baltom nuosėdom vėjy
barstys mane užmirštieji

hints

nesugebėjau ištrūkti:
kojos pinasi, rankos apkabinę tave.
nesugebėjau atsikvėpti, žiūrėti
nesugebėjau iš naujo savimi patikėti.

už tai šįvakar - mano saujoje išsilaisvinimas - bent trylika užuominų.

pirmoji nusiraminimui;
antra, kad pamiršt tūkstantį vakar;
su trečiąją aš atleidžiu Tau.
ketvirta - aš pats prašau atleidimo.

Penkta ir šešta kartu - todėl ramybė.
Skaičiuojat septintą - mano veiduos melancholiška šypsena.
Aštuntos prašau, kad viską pradėti nuo pradžių.
Devintoji -ji be bilieto atgal.

Dešimt, devyni, aštuoni, septyni, šeši, penki, trys, keturi, keturi, dešimt, penki, vien..

[spragt*]

ei? kur aš?
negirdžiu savo minčių. tyla primena gražiausius žmones, bet paliesti jų negaliu. ar tikrai čia esu?
ei! randu kažkokį plyšį, žvelgiu pro jį, ten kitas aš. jį, mane  visi liečia.
lyg pasidarė lengviau
lyg užgeso šviesa.

aš visur!
gatvėse, medžių viršūnėse, kalnuose, Jūrose.
aš tavyje, bet jau neilgam.
aš visur!
garse, šviesoje ir tamsoje.
Aš lietus, vėjas, ir mieganti gamta.

ir vėl tik aš. 

rytas iš vakaro

rytas iš ryto
ne savo lovoj bundu,
ne savo cigaretę degu.
rytas iš ryto
ne savo kūną liečiu.

diena iš dienos
šešėly vaikštau,
žvilgsnio nesutinku.--
diena iš dienos
savęs nerandu.

vakaras iš vakaro
po tavom kojom krentu,
kur gi tu?
vakaras iš vakaro
stiprybės meldžiu.

ir užplūdo naktis
vakar iš vakaro.
ir pasišaukė rytą
vakar iš vakaro. 

rytas iš ryto ne savo lovoj bundu, ne savo cigaretę degu, ne tavo kūną liečiu.

spalis

rudeniop Jis išseko,
paskutinius atodūsius atiduoda šąlančiam kamienui
kad oranžinė atgimtų į žalią,
o už dvylikos dienų vėl bustume pavasariu. 

*

šeštą naktį - Jis galvojo, jog mirs.
Jis paliko savo kūną ir pakibo ore. 
atrodo amžinybę levitavo virš lovos. 

"- aš nerandu savo namų. 
čia taip painu, man niekas nenori padėti. 
darosi vis sunkiau kvėpuoti. 
ne, nesipriešinu. "

ieškodamas savo lovos, kurią iš ryto buvo paklojęs viltimi, jog daugiau niekada nereikės pabusti vienam, Jis surado namą. 

jame aplink krosnį
išsirikiavęs tuzinas jaunų berniukų, 
vieną Jis pamena ypač ryškiai:
raudonplaukis, strazdanotas, 
išsigandęs, sugėdintas.
žvilgsnis - nebe gyvas. 

"-raudonplaukis man rodo, kad jų jau nebėra.
jis kartoja kažką apie vyrą ir moterį
ir tada man padovanoja nepakeliamą skausmą:
pats savu kailiu skęstu krosnies ugnyje iki tampu vienu iš jų. "

atsibudo Jis sukniubęs prie krosnies, 
smilko pelenai, berniukų nebebuvo, 
jaunuoliai ežeru nužengė šviesos link. 

savo kelionę Jis užbaigė dar kituose namuose. 

ant sniego baltumo sofos, didžiulėje verandoje 
sėdėjo jau seniai pražilusi moteris. 
senutė žvelgė į šviesą žaidžiančią miške,
nors jos pačios akys šio pasaulio jau nematė.
juoda, ilga chanel suknia, 
veidą dengė juodas gėlėmis siuvinėtas nuometas. 
rankose - senio mago dovanota lazda. 
Ji - pranašas. 

"-ji tiesė į mane ranką, prašė arčiau prieiti, 
kažką parodyti norėjo, kažką, ko seniai taip išsigandus nebuvo.
aš nedrąsiai priėjau, ji paėmė mane už rankos.
pabudau."

nors iš tiesų Jis taip ir nepabudo--

pavasariop iš jo figų medis derlingas išdygs. kas antrą birželį ir  kiekvieną rugpjūtį jį keturios alkanos kartos raškys, vaikų vaikai knygose vartys. 

ir aš. aš nepabudau.





 

liepsna

mirtina dozė susižavėjimo.
žaižaruoja liepsna.

pergyvenu, lyg pirmą kartą.
degu liepsna.

nesišypsau, bet ne iš tikrųjų.
bundu liepsna.

negaliu pasakyt kažką kieto.
kvėpuoju liepsna.

rankos šlampa.
užsimerkiu -liepsna.

įkvėpia tobulėti
šalia manęs - liepsna.

raudoni drugeliai.
degtukų liepsna.

pasimetimo kupinos akys.
tu - mano liepsna. 

bendratis

žydėti.
visur save pasėti.
atgainvinti kitus ir pačiam atsigaivinti
tegu mus plauna vasaros lietus
o vakare apsikabinti
skverbtis į kits kitą.
gražiai sapnuoti, nesiginti.
pabusti pasitikint savimi,
kvėpuoti žinant, jog tai truks
dar tryliką dienų.
tryliktą dieną iš naujo
save pasėti ir dar plačiau žydėti
skaityti kits kitą nosimi,
delnais apčiupinėti,
glamonėtis.
neišprotėti.
suvokti trapumą, reikalingumą ir
mituos pasislėpti. surasti
savo dievybes ir jomis
tikėti.
ne tikėtis o tikėti,
dar plačiau save pasėti.
kvailai įsimylėti.
kentėti.
laukti, kada pabusi
visu kūnu išmylėti.
susirinkti save ir vėl tekėti
kartu su aušra žydėti.

the fragility of u

my mind is distracted. I can't hold it together anymore;
every thought of you,
every possible chance of us
is led by chaos.

every time you appear I get excited.
the wind, a cup, a single mainstream song, the smell of summer. the YOU.

my tummy hurts. but you hurt the most.--

I used to believe in myself, I used to think that the light from deep within, the love I share will save you, that it will gently invite you to the world of the good, and I know that somehow we were supposed to be the happiest soul mates there, careless but loving and inspiring.

I was -
so sure that you'll come my way. --

so my mind is distracted, my thoughts are fighting my body. I start to reject you.

I'm lying on a mattress I bought for us.
it's in the house of mirrors. every time I feel you around or in my head, every tine I feel you in me I look in the mirror. I used to see us just calmly sitting, I keep my head on your left shoulder, sometimes we kiss. 
but it's been a while now.
I can't choose the mirror to look at, so I keep seeing my self alone: big head, tiny body, enormous arms. a monster.
there are times when I see nothing. dark. my spirit covered in clumsy black liquid.

the metamorphosis in my unconscious mind is taking me on a new journey, my body is about to turn to dust. I see less light, less love.

I see less.

Dearest, inspire me to carry on, inspire my friends not to give up on me, let me inhale a little of your pureness.
take me away with breathtaking kindness.

last letter for leonard by Virginia Woolf

Tuesday.

Dearest,

I feel certain that I am going mad again. I feel we can't go through another of those terrible times. And I shan't recover this time. I begin to hear voices, and I can't concentrate. So I am doing what seems the best thing to do. You have given me the greatest possible happiness. You have been in every way all that anyone could be. I don't think two people could have been happier till this terrible disease came. I can't fight any longer. I know that I am spoiling your life, that without me you could work. And you will I know. You see I can't even write this properly. I can't read. What I want to say is I owe all the happiness of my life to you. You have been entirely patient with me and incredibly good. I want to say that — everybody knows it. If anybody could have saved me it would have been you. Everything has gone from me but the certainty of your goodness. I can't go on spoiling your life any longer.

I don't think two people could have been happier than we have been.

V.