Sėdim, kvėpuojam, jaučiam.. Stengiamės išlikti šalti ir budrūs, bet ne visada pavyksta. Turim svajonių, planų, bet tik ne noro visa tai įgyvendinti. Stiebiamės į viršų, bet nuleidžiam galvas, pasiduodam prigimčiai, rudenio pinklėms ir šyptelėję pamirštam savo svajones. O atrodo tiek nedaug tereikia, viskas pasiekiama ranka. Juk užuodžiam, jaučiam ir mylim.
Pasigendam prieskonių, spalvų ir saulės.. viskas stovi vietoje, tik ne laikas. Jis byra iš mūsų delnų kaip smėlis, vėjo pustomas tolyn nuo manęs, tavęs; pasėja nerimą ir nežinomybę. Pasėja tokius rytus kaip šis ir nemigo naktis.
Atsidavimo, altruizmo ir tikėjimo. Ne dėl savęs, bet sau. Truputį tiek, kad netaptų egoizmu, bet pakankamai, kad išlaikytų mus aukščiau vakarykštės savasties.
Vaginos, varpos - sąjunga. Sėja vieną po kito, kits už kitą gražesnes atžalas, taip pat piktžoles, tironus, Hitlerius, Froidus ir visa kas atima iš mūsų tikėjimą. Jie užmerkia mūsų akis, užgniaužia kvapą ir supainioja galūnes. Po truputį naikiną Žemę ir Saulės dėka - džiovina kūnus.
Norėtųsi nusikapoti sau rankas, galvą į vandenis išmesti, širdį - vilkams. Kad tik nereiktų tavęs skaudinti, nes man nepridera turėti.
Man amžina agonija iki ateis žadėta pabaiga. Atsisveikinimas dar 13 neišgalvotų dienų.
