kaip džiaugtis svetima laime
kai savąją purve vartai.
nugara į viršų,
veidu į apačia.
o kokią laimę turi veidas?
ar turi auskarų, ar turi šypseną
ar turi gražius plaukus,
koks prakaito kvapas?
ar laimė prakaituoja?
aš prakaituoju kai matau tave,
kai girdžiu ir uodžiu tave.
koks tavo kvapas?
o koks išdavystės kvapas?
kuo persismelkia aplinka,
kada išsiduodi, išduodi
ir tampi rodiklis nulis.
kas tu esi? kuo gyveni?
kada aš tave paleisiu
ir kada tu nebebūsi man svarbus
kada aš liksiu sau.
ar tu mano laimė?
kodėl nekvepi cinamonu, kardamonu
tik perkandus kažkoks salstelėjęs,
gal karstelėjęs. joks.
išprakaituoti tave ir išsimaudyti
viskas ko aš noriu šiandien.
kad nebebūtum manyje,
kad paliktum ir apleistum mane.
atsiimu prašymus būti čia
būti dabar ir būti man
man tavęs, kaip šuniui trečia:
nereikalinga, purvina ir smirdanti.
atsisveikinu su laime, tik tam
kad vėl pasisveikinčiau
bet šįkart su savąją.
su tyra ir neišgalvota.
egoistiška, narciziška, bet
tikra laime.
ta Laima kuri mane kels į
debesis, ir į naują, negyventą, įkvepiantį, rytu alsuojantį rytojų. Su saule, su pavasariu, sprogstančiais žiedais. Ir tikra, ištikimą meilei, bei spalvotu rūpesčiu. ačiū.
