Ironija suvedžiojusi kalėdas

Stebuklinga kalėdų naktis pavertė mane tironu, dramoje gavusį pagrindinį vaidmenį.
Viskas įvyko labai netikėtai ir labai neplanuotai. Tai istorija apie tai, kaip aš valgiau uždraustą saldainį.

I.
Kūčios, degtinė ir netikėta vakarėlio baigtis.

Įpusėjus kalėdiniai nakčiai, kai dar žmonių kalba šnekasi gyvūnai ir visus aplanko ypatingas jausmas. O aš, ką aš? Aš nusitašiau ir smigau ant lovos. Netikėtai man pažadina ANGELAS ir pasiūlo paragauti saldainio, beje, uždrausto saldainio. Aš visiškai nesusivokdamas sutinku ir pasiduodu į pagundas. Lupant saldainį jaučiuosi nesaugus ir neužtikrintas, o man drąsina angelas ir kalba, kad viskas bus gerai, čia nieko tokio. Patikiu juo, ir trumpam pasiduodu žvėriškam instinktui.

Po to, griūva gyvenimas ir norisi prakeikti save ir visus aplink.


II.
Pasekmės ir realybė.

Pasirodo buvau įtrauktas į labai subtilų, išbaigtą dramaturgo darbą. Ir tai ne ANGELAS mane įkalbinėjo, o režisierius. Gyvenimo režisierius. Tokių žmonių - kaip jis - reta. Nepaklausęs manęs ir pasinaudodamas mano nesąmoninga būsena jis paskiria man Tirono vaidmenį pjesėje "Kalėdų stebuklas už draugą". Sekėsi neblogai, tik liūdna, kad po kelių dienų paaiškėja, koks buvo spektaklio tikslas.

"Ačiū Dievui, daugiau nebebūsi su mumis saldainių fabrike, ir vienišius paliksi vienišus".



nekenčiukas.

Ironija suvedžiojusi šventes

I hear in my mind all of these voice.

Kalėdos . Kalė dos . Kalė Duos.

Aš atsiprašau. AŠ ATSIPRAŠAU.

sudiev

discovering the world

Pradėjau iš naujo tyrinėti pasaulį. Jausmas neblogas: vėl pažįsti žmones, vėl juos stebi, vėl susidraugauji. Išties.

Esu dėkingas naujiems draugams, kurie pasiekė mano pasaulį, jį sudrebino ir kažkiek pakeitė. Pasimokiau. Dar vis mokausi. Kaip bendrauja žmonės, ką veikia, ką mąsto.

ką reikia daryti, kai susižavi žmogumi?
jam pasakyti, ar ne?
puoselėti susižavėjimą, ar ne?
tylėti ir mėgautis kiekviena akimirka ar leisti jam tave pažinti?
bėgti ir slėptis ar atsiverti?
naudotis proga ir ir dėkoti kūrėjui už pažinimą ar to vengti ir keikti likimą?


Gera, gera gera geeeeera būūūt.

ON THE RADIO. AH AH AH.

Jaučiuosi keistai, after all. pasimetęs ir dar labiau nesuprantantis savęs, bet man tai patinka. Jaučiuosi išsikraustęs iš proto, jaučiu, kad reikia pasimatyti su specialistais, kurie man padėtų. Bet man gera. !

This is how it works.

Myliu. Bet ką nežinau. ?

skrenda

/Mano kiemo pačiam vidury
Visą rudenį lijo lietus
Šokinėk per balas, kol jose atsispindi dangus/ A.K.

Neprašau daugiau tik padėti pažvelgti į kitą keisto gyvenimo pusę. Į ta spindintį veidą, kurio jau taip seniai nemačiau.

Gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Viskas, ką patiriame, su kuo susipažįstame, ką veikiame - yra ne šiaip sau. Taip ir savijauta ne šiaip sau, tik dar nežinau, ko turėčiau pasimokyti. Ar tai reiškia, kad pasaulis mane glosto, ar kad braižo juodais it laumės nagais? O gal tai kažkas daugiau, gal ruošia dar didesniems ir sunkesniems išgyvenimams? Juk už vieną muštą - dešimt nemuštų. SESIJA. Aš labai tikiuosi, kad manęs nepašalins iš didžio KU. Viešpatie, kur mane įleidai?
Taip norėčiau sutikti žmogų, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus.
Kur dingo tas žmogus, kurį matydavau veidrodyje, jusdavau savyje?
Kas privertė taip stipriai pasikeisti ir gyvento toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.
Ar tas pasikeitimas į gerą.
Ar aš galiu kažką pakeisti, jei galiu - ką? Kaip?
Kiek ilgai tai truks? Gal dar savaitę ir po to niekada nebus taip šūdinai?

/O mes pričiupsim pavasario vėją./

Jaučiu, kaip tolstu nuo man brangių žmonių. Baigiu sustabarėti nuo nepaliaujamos šizofrenijos antpuolių, nuo "tuščio stiklainio" savijautos, akys atrodo išpampę nuo skysčių, kurie beldžiasi kasdien, bet yra barikada ir mano veido užtvenkti negali. Gal tada pasidarytų lengviau?

/Už bausmę leiskite mane prie jūros/ A.K

Kartais galvoju, kad būtų geriausia susilieti su Jūra ir išeiti. Kūną užlieja šiluma, plaučių alveolės tampa bejėgės, potvynis. Nebėra . O manęs pasigestų? O ar aš savęs pasigesčiau? Vargu.. TAI niekada netrukdavo taip ilgai, kaip šį rudenį. Aš taip laukiu naujo vėjo gūsio, kuris įkvėptų gyvenimui ir kūrybiniams atradimams. Bet vakarų fronte nusimato ramu ir nevėjuota.

/Ieškok manęs. Aš ieškau tavęs./

milijonas ???

Vis dar laukiu tos dienos, kada mano veidą dažniau aplankys šypsena, o mintys bus ne apie mirtį, nelaimes, siaubus ir tragedijas,o apie gražų pasaulį, spalvas, troškimą gyventi. Mylėti ir būti Mylimam.
Ruduo jau senokai baigėsi, bet ir žiemos dar nematyti. Kaip nemokšiškai nemoku gyventi ramaus, lengvabūdiško gyvenimo. Stengiuosi atsikratyti minties, kad amžiams esu pasmerktas vienatvei, bet nepavyksta. Kodėl manęs nebežavi žmonės, o jei sužavi - jie nekreipia dėmesio į mane. Kam gyvename tokiame užburtame rate? Kodėl šių dienų žmogus ypatingai vertina viską kas materialu: rūbai, daiktai, ect. Kodėl jiems neužtenka jėgų atsispirti XXI amžiaus paistalams ir pasinerti į dvasios tobulinimą?
Pastaruoju metu daug mąstau. Gal per daug. Mąstau apie daug dalykų. Apie: pasaulio pabaigą, apie meilę, vienatvę, apie studijas, apie darbą, pinigus, humaniškumą, būtas ir nebūtas religijas, apie pirkinius, apie draugaus, nepažįstamus žmones. Kur pasiklydo mano antroji obuolio pusė? Kodėl neturiu žmogus su kuriuo susiečiau simbioziniais ryšiais? Kur mano papildytojas? O ką man papildyti savo buvimu? Kodėl žmonės man nustojo duoti, o tik ima ir ima. Kodėl mano problemos retam įdomios, o tam kam įdomios - mažai rūpi, ištiesų. Kur galima surasti gyvą žmogų, ta patį gyviausią, kurio auros spalvos tonas sutaptų su manosios?

Kada aš nustosiu skųstis? Kada nustosiu būti tokiu apgailėtinu ir atsiversiu draugystei? - Dar negreit.


Kodėl? Kam? Kas? Už ką? Kada?

NIEKADA.


I used to sing for you.

nebaisu.

/man visai nebaisu, kad neliks kas akis man užmerktų./

Taip po truputį ir gyvenu. Dangus skaidrėja, žemė lėtina apsukas. Kad ir kaip bebūtų keista siela rimsta, o kūnas vis labiau ir labiau paklūsta racionaliajam protui, nepriekaištaudamas ir netgi rodydamas nuolankumą. Rudens štrichas baigiasi. Nors dar sapnuoju nepageidaujamus sapnus, bet jie blėsta ir vis mažiau įtakos daro mano asmeniniam gyvenimui.

Kaip gera: širdis traukia arijas, siela spindis, miegas vis ankščiau paglemžia į sapnus. Nebegalvoju apie pasaulio pabaiga, globalines negandas ir gimstančius negyvus vaikus. Nebegalvoju apie prekybą žmonėmis, apie nepilnamečių tvirkinimą, apie artėjančia sesija, kuri, beje, man nieko gero nežada. Artėja kalėdos. Nemėgstu Kalėdų. Kalėdos - šeimos šventė, ramybės ar linksmybių metas. Manoji (šeima) - byra, traukiasi. Gal dėl šalčių, gal dėl įvairių negandų, bet byra. Tai Kalėdų metu nors persiplėšk, o iš tikro nei į kairę, nei į dešinę. Tai tokios ir Kalėdos. Visos kalėdos tai pasikeitimas materija. VISKAS.

/Aš matau. Nebematai! tuoj iškrisi iš kaimyno balkono./

Drugys.

Praplaukė dar viena nieko gero nežadanti diena.
Dvasinis pasaulis, atrodo yra, pūva visame kame, o galvoje skamba frazė "TAIP BUS NE VISADA". Rodos, turėtų paguosti, bet kartu varo į dar didesnę pražūtį, o kol ją (pražūtį) pasieki, po truputį virsti daržove. Tada esi kiaurai tuščias, jauti, kad tavyje vyksta kataklizmas, o tavo smegenis pradžioje tvindo šalčio, o vėliau - apmirimo syvai. Ne gana to, tavo kūnas atsisako veikti. Nebereikia nieko: nei miegoti, nei valgyti, nei sekso, nei mankštos. Kūnas taip virsta daržovės atlieka. Kai galiausiai savo priešą - Kūną, priverti krustelėti, sąmonę užplūsta iš gilios pasąmonės išlendantys menkos savi-vertės teiginiai, kurie vėl nuraminą raumenis ir draudžia atlikti bet bet kokį fizinį veiksmą.
Taip gyveni žmogus ir pūvi. Tačiau tikiu, kad dar atgysiu ir kaip žaluma išsikerosiu ankstyvą pavasario rytą (tik ankščiau).
VISKAS.

Dž.B.

It may be quite simple but, now that is done.
How wonderful life is, now you're in the World.

-Ką reiškia būti desperatiškoj padėtyje, kai atrodo, viskas nesiseka, visko trūksta?
-Reiškia, kad per daug gerai gyveni! Papasakok, kaip savaitgalis?
-Oi, savaitgavos nežmoniškas! Dešimtys skirtingų įvykių perpynusių, lygtais, eilines dienas, sudarė labai įspūdingą kontrastą ir įtvirtino esybę. Poto, kaip visada, viskas baigėsi ir grįžti prie žiemėjančio rudens depresijų maratono. Grįžau.
-Bet ar nereiktų pasidžiaugti, kaip suprantu, didingu savaitgaliu?
-Žinoma, kodėl gi ne, tačiau ar verta? Vargu. Matai, kai labai džiaugiesi, tada labai ilgai apie tai galvoji, o tai kelia tau graudulingą liūdesį. Dalykai, kuriuos ilgai prisiminsi, visada atveda į nostalgišką vienatvės jausmą, ir taip žmogus, trumpini sau gyvenimą. Pabuvai, pasidžiaugei ir užteks. Daugiau nereikia.
-Aha.
-Apskritai, kalbant apie tokius rimtus dalykus, negalima nepaminėti, kad žmogus esi pats kaltas dėl visko kas vyksta. Ir pasekmės tavo gyvenimui. [tyla] Tai va.

I adore people who know how to play LIFE. Who are aware of rules and cheating. That's it!