Šilkinio vakaro moterys.

Ei! Ei, Žmogau, o tu esi matęs šilkiniu
vakaru prisidengusias moteris?

Sėdi ant suoliuko, liūdi
Apie gyvenimą mąsto ji, kada netikėtai prieš
Jos akis išnyra krūtys ir žavi tasiamplaukė, kuriai
Jos priklauso.
Abi susigėdusios pasisvekina ir nuo šiol sėdi kartu.
Nieko nekalba, tyli. Bet juk tyla iškalbingesnė už
Žodžius. Juk, kada tylim mūsų mintys pagauna
Ypatingai didžiulį pageitį, ir pro akis praplaukia
Milijonai vienos nuo kitų nepriklausnačios mintys.
Bet šį kartą buvo kitaip. Šiš kartas buvo kitoks.
Tylėdamos ir "nieko" negalvodamas, jos matė
Viena kitos sustangrėjusius spenelius ir užuodė
Viena kitos kvapą. Jų širdys daužėsi nepastoviu
Ritmu. Priklausomai nuo minties ar fantazijos aplankiusios
Jas.Į veidus tvieskė mėnulis, o nugaras šildė jau beveik
Užgesusi saulė bei vienos ir kitos ranka. Tos 15 min. kol
Pilnai nusileido saulė buvo pačios ilgiausios jų gyvenime,
Tai buvo pati maloniausia pažintinė akimirka, tai buvo
Kelias į jų naują ir nematytą pasaulį. Beje, tai buvo jų vienintelę
Ir paskutinė naktis. Vienintelis vakaras ir paskutiniai saulės
Ir mėnulio bučiniai. Nusileido saulė ir pasigirdo, kaip ir kiekvieną
naktį, nuostabus vabalų, varlių ir garnių orkestras. Tai buvo ženklas,
Kad jau saugu ir gamta nori matyti atsiskleidžiant dvi nuostabiausias
Gėles. Moterų kūnai pradėjo kaisti, kraujas teka geičiau, šildo. Širdis -
beperstojo plakė, rodės lauk iššoks. Visai nejučia jos liko be lėmenėlių,
Ir štai, gamta gėrisi dviejais nuostabiais kūnais, kurie vienas paskui kitą nespėja,
Nes tai žvėriška ir sunkiai suvokiama, nes tai taip natūralu, kad net gąsdina.
..
...
.
..
...
Kai atėjo laikas mėnuliui dangų gražinti saulei,
Jų jau nebebuvo. Visur aplink - įtartinai tylu.
Viskas ką radau tai tik du kūnai. Du gražūs jaunų
Moterų kūnai. Jaunų moterų kūnai pridengti
Šilkinio vakaro skara.

Merg.

Pasidabinus prosenelės perlais,

Užrietus nosį ligi debesų

Maža mergaitė tyliai, saldžiai

Tikisi atgauti dvarą iš tetų.

Likimas mokys ją kaip lipt per galvas,

Pamokys išgyventi tarp žmonių.

Tiktai nežino ji, ar kas to vertas,

Ir abejoja, ar kada turės draugų.

Naktim sapnuosis jai košmarai,

Ligos - persiakios, kankins.

Dantis sukandus ji kentės nuo bado,

Bet niekad, niekad neprabils.

Uždariusi visas duris į sielą,

Ji dūžta, kaip kristalas, viduje

Užtat ji šypsosi jaunai poniai,

Kurią sutinka savo vonioje.

Įkritusi į glėbį nepažįstamo žmogaus

Apsimeta, kad saldžiai miega.

O ištikrųjų vis dar tikisi,

Kad ją kažkas pamils, priglaus.

kosTmosai

. Smagu.

Ar esi įtikėjęs, kad ir tave jie aplanko? Įtikėk!
Mane aplankė ir jau senai taip gerai nesijaučiau. Gera ir smagu.

O kai nubundi ryte, tavo glėbį pagalvė ar žmogus?
Pas mane pagalvė, bet man gera. Nes žinau, kad yra žmogus. SMA-GU.

Visada tikėjau, kad sulauksiu tada, kai nelauksiu. Kad bus gera tada, kada mažiausiai tikėsiuos, taip ir yra!

"O mano rankos, kaip ir mano viltys vis šaukėsi..."

Tik būnant už tūkstančio mylių,
Kai plaukus ir kūną paglostė pietys -
Supratau, kad tikriausiai jau myliu
Ir noriu sėdėt ten, kur sėdi šiaurys.

Ten kur kvepia laukai ir kur pievos,
Kur vaikšto žmonės pikti ir akli.
Kaip mažam vaikui prabėgs dienos
Ir savo kojomis bėgsiu į jį.

Į naują, į gražų rytojų,
Kur matosi viskas ryškiausiom spalvom.
Aš bėgsiu savo išvargusiom kojom,
Į tyrą, gražesnį rytojų.


/merica.