aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!
Norsi klykt nežmonišku balsu! Rėkti, bėgti ir niekada neatsisukti atgal.
Norsi užsimerkti ir atsimerkus atsidurti kažkur Niekados šalyje, tarp elfų, fėjų ir kalbančių šunų.
Tada jausčiausi savas, ir reikalingas. Ne šiukšlė, ne daiktas ir ne kempinė, kuri sugeria visą kas bloga.
Savo širdimi girdžiu kaip mane kviečia, it nimfos, Svajonių šalis. Susikraunu daiktus ir lekiu. Atsisveikinu su nebūtim ir su tyla aplinkui ir bėgu slėptis ten kur dar šviesiau ir įdomiau. Kur tiek daug nieko net su žiburiu nerasi. Tik gražūs rytai, žmonės, šypsenos ir jokio alkoholio. Jokių cigarečių, kreko ar žolės. Kur naktis trunka lygiai tiek kiek diena, bet niekas nemiega ir nesapnuoja košmarų, kur žmonės drąsiai mylisi šviesoje, saugiai užrakinę miegamojo duris. Visi švytintys, skaistūs ir begalo talentingi. Dideliomis mėlynai žaliomis akimis kaip gyvybingas vandenynas ir garbanotais plaukai. Ko daugiau reikia šaliai? Nieko. Visi laimingi, pavydo nėra, tik noras tobulėti, ne išvaizda ar kūnu, o savo vidumi.
Pasiilgau žmonių, kurie mėnesių mėnesius praleidžia prie tamsos ir tylos, sausame bei jaukiame kambaryje, kad pažintų savo karmą ir gyvenimo kelią. Pasiilgau muzikos ir vakarėlių, kurie svaigintų savo aplinka ir energija, o ne alkoholiu ar, ginkit dievai, kažkuo stipriau.
Pasiilgau tavęs, tavo šypsenos ir pavargusio žvilgsnio.
Pasiilgau motinos, kuri lyg mėnulis šmėžuoja kibernetinėje erdvėja. Pasiilgau nemokamo vandens ir tūkstančio ilgų žvakių valančių mano vidinį purvą. Pasiilgau savo tiesios laikysenos, kuri kažkada žavėjo visas mamos drauges. Pasiilgau pokalbių su tavimi ir su ja.
Pasiilgau kambariokės, kuriai kažkada daug reiškiau.
O labiausiai pasiilgau tos teisingos laimės, džiaugsmo pripildančio mano gylius. Šypsenos savo veide, kuri daug reikšdavusi ir šildžiusi kitus. Pamenu pirmas tryliktąsias dienas, tada pakilau ir pėdomis nesiekiau grindinio. Pasiilgau dovanoti tyrą džiaugsmą, o ne pseudo šypseną.
Pavasario griaustiniams paskelbus, kad jau bunda gamta, su ja busiu ir aš. Išlaisvinsiu ilgai manyje brendusią maištininko sielą, paliksiu visus, busiu savanaudis, egoistas ir išvažiuosiu. Tik keliems pasakysiu iki, o jie neš mano žodį. Taip išvengsiu nesusipratimų, skausmo ir didelės perversmo baimės.
Taip tapsiu laimingu ir nepriklausomu žmogumi. Kol ateis tai, ir aš savo noriu vėl prisirišiu dar trylikai dienų.
pirmadienis, balandžio 25
pirmadienis, balandžio 4
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)