sausi

Tu parėjai paryčiais. Išbalęs, dvokiantis ir nusidėjęs. Be tikėjimo, be manęs, be jų. Parėjai apgautas įskaudintas ir nuteistas čia gyventi dar tris metus: tris vasaras, rudenius ir pavasarius. Bet ne žiemas. Žiemą viskas užšąla. Prasideda sąstingis, tu nieko nedarai, tau nieko nedaro. Tavęs nebėra, jų nebėra. Tu vienas, baltas ir atšalęs. Bet tuoj - pavasaris. Ištirps kalnai ledynuos, medžiai atsibus. Su jais busi ir tu, po truputį įsitraukdamas į savo mažą, pilką ir nereikšmingą gyvenimą. Po truputį mirinėsi, pūsi, ir rudenio vėjas, kuris visą vasarą leido Saulei tave džiovinti, tave nupūs nuo grublėto žemės paviršiaus.
Tu būsi ten, kur niekas kitas nėra buvęs.
Būsi vienas.
Sausas.
Sausis AMŽINAI.

rytoj

Aš vėl išskrendu,  norėčiau tave pasiimti kartu. Norėčiau, kad nebereikėtų skraidyti.. norėčiau, kad oro uostas nebūtų namai. Norėčiau, bet negaliu..

Negaliu pasipriešinti savo gymiui, negaliu nuspalvinti savo praeities šviesiomis spalvomis ir atsibudus ryte nieko neprisiminti, negaliu priversti jų neprisiminti manęs. Tie veidai, balsai, prisilietimai, visa kas vienaip ar kitaip apčiuopiama, gyvena su manimi. Su manimi kvėpuoja, kaksi-traksi, eina į priekį ir atgal. O dėl to man tik sunkiau. Kaskart vis sunkiau pakelti sparnus ir atsisveikinti.

 O jei nekelčiau? Jei, va taip ir pasilikčiau Tau ir su tavimi? Kada mane atvežtum į oro uostą? Kada gražintum niekams ir vilkams suėsti? Aš  negaliu sau dovanoti širdies skausmo, negaliu to įpirkti. Aš per mažas, per silpnas ir kaulėtas. Aš vienoks, kitoks ir toks pat kaip jis. Tas kurį matau veidrody. Kurį stebiu kasdien, iš kurio klaidų mokausi, ir kurio klaidas kartoju. Aš toks.

Būti kitokiu aš irgi norėčiau, ne vien tu.

Atmerkiu akis - balta, graži ateitis.