kaip džiaugtis svetima laime
kai savąją purve vartai.
nugara į viršų,
veidu į apačia.
o kokią laimę turi veidas?
ar turi auskarų, ar turi šypseną
ar turi gražius plaukus,
koks prakaito kvapas?
ar laimė prakaituoja?
aš prakaituoju kai matau tave,
kai girdžiu ir uodžiu tave.
koks tavo kvapas?
o koks išdavystės kvapas?
kuo persismelkia aplinka,
kada išsiduodi, išduodi
ir tampi rodiklis nulis.
kas tu esi? kuo gyveni?
kada aš tave paleisiu
ir kada tu nebebūsi man svarbus
kada aš liksiu sau.
ar tu mano laimė?
kodėl nekvepi cinamonu, kardamonu
tik perkandus kažkoks salstelėjęs,
gal karstelėjęs. joks.
išprakaituoti tave ir išsimaudyti
viskas ko aš noriu šiandien.
kad nebebūtum manyje,
kad paliktum ir apleistum mane.
atsiimu prašymus būti čia
būti dabar ir būti man
man tavęs, kaip šuniui trečia:
nereikalinga, purvina ir smirdanti.
atsisveikinu su laime, tik tam
kad vėl pasisveikinčiau
bet šįkart su savąją.
su tyra ir neišgalvota.
egoistiška, narciziška, bet
tikra laime.
ta Laima kuri mane kels į
debesis, ir į naują, negyventą, įkvepiantį, rytu alsuojantį rytojų. Su saule, su pavasariu, sprogstančiais žiedais. Ir tikra, ištikimą meilei, bei spalvotu rūpesčiu. ačiū.
Kaip norėčiau tau papasakoti ką gyvenu. Kuo kviepuoju, kuo degu ir kas mane gesina. Kas gasdina ir neleidžia prieiti prie tavęs arčiau. Kas man trukdo pasiduoti tavo mintims, tavo gyvenimui ir tavo šilumai, kuri veda mane į šimtus nepažįstamų prityrimų. Kaip norėčiau veidrodyje matyti tikrą ir nesuvaidintą save patį. Didelį, gražų ir su džiaugsmo akimis. Su meile širdyje ir sveiku protu. Kažkas ko aš nesuvokiu, kažkas ko nebuvau išmokytas, ir vargu ar be išmoksiu. Laukiu kada atsivers mano širdis ir galėsiu tau pasakyti: PAGALIAU. Pagaliau pasiekei mane, dabar tekėk. Kaip saulė per dienas, taip tu per mano gyvenimą, tekėk ir niekada nenusileisk žemiau horizonto, kad matyčiau tave tikrą, šviesų ir tyrą. Skairdų, kaip rudenio lietus ar vanduo šaltinio. Neapleisk manęs, aš tavęs prašau..
Ne kartą, nors garsiai ištariau tik TAU, prašiau, kad neapleistum manęs. Kad nepaliktum manęs vieno su mano neteisingu buvimu. Meldžiau gamtos, dangui meldžiau, kad neleistum man supūti. Bet tada ir vėl užkasdavai mano tyrą ir šiltą meilę, mano svajones ir mane patį..kažkur miške, kur drėga, vėsu ir tamsoka. Kiek kartų atkasinejau savo palaikus plikom rankom, tom pačiom nuogom ir nešvariom rankom aš stiebiausi į tave, lygiai tiek buvau nutiekštas veidu į purvą, lygiai tiek tavęs ieškojau vis labiau.
Pasiaukojimas, atsidavimas ir begalinis džiaugmas mane aplanko kai žiūriu į tavo akis. O jei susitinka žvilgsniai, aš pametu savo svajones, pametu sapnus ir plyno lauko vidury stovi tu. TIK TU. Nei garso, nei šešėlių, nieko kas galėtų mus nuskriausti. Nieko, kas dovanotų už klaidas, nes nebeturi praeities, nei ateities. Turim tik DABAR. Šią vienišą akimirką. Iš tokių aš dėlioju savo gyvenimą kaip mozaiką, puzlę. Tik nėrą į ką pažiūrėti, nėra pavyzdžio, kad viską padaryt teisingai. Kada suklystu akimirka sustoja. Ir aš vėl triukšme, neapykantoje ir bejegiškume, o tu... Matau tavo tolstančią nugarą, plaukus besidraikstančius vėjyje. Nei sudie.. Jokio ženklo. Tik vieniši varpai katedros varpinėje skamba. Pamažu varpo dužiai sulyg širdies. Vis lėčiau ir lėčiau.. Sustoja.
Atmerkiu akis - tamsu. Kur tu? Aš svajoju iš čia ištrūkti, mano sapnai kužda, kad jau netoli viso pabaiga..
Kas tu? Ko žiūri į mane?
Į mane žiūri didelės mėlynos akys.
Suprantu, ką tu jauti. Nebėk, palauk - prisijungsiu.
Tavo vieni kartai, mano - kiti. Ir taip iki pabaiga. Taip iki blykstės ir ir ir...paskutinio atodūsio. Paskutinės vasaros gaivos.
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi...
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu...
S.N.
Nėra. Tik tuščia, nyku ir nepažįstama, nors velniškai artima. Išprotėjęs pavasari, ar kada mane surasi?
Begalinis išsekimas, išsiilgimas ir apnikusi beprotystė. Troškimas mirties, kuri be perstojo traukia savo juodo aksomo šydu. Taip pritraukdama pas save, taip atitolindama nuo gyvenimo. Visada žavi, kausto, leidžia pasijusti laisvam ir neįpareigotam.
<...>
Atsistojęs ant bedugnės krašto jis šaukte šaukėsi mirties. To aksominio švelnumo, kad paliestų, apgaubtų, paslėptų. Kad apglėbtų šilta drėgme ir taip išlaisvintų.. Atsidavė jai, pasviro į priekį.. Ir atsibudo jau kitur. Kita šalis, kiti tėvai, pažįstami, draugai. Kitos mintys, tikslai, jausmai ir išgyvenimai. Taip jam sekėsi dar 3 metus, kol..
Kol.. ateis ir..mirtis
išvaduos iš tos, it labirintuose klaidinančios, beprotystės.
Ar tau skauda, kai matai gražią šeimą: gražų vyrą, moterį, gražius vaikus?
Ar esi kada svajojęs apie tobulą laisvę, gyvenimą su negandomis, nuopoliais ir pakilimais? Ar mėginai kada pasislėpti nuo visų, apsimesti kuo nesi ir taip gyventi tūkstantį dienų ir vieną naktį?
Drauguži, aš jau pavargau. Aš nebe pakeliu savo pečių, kurie ir taip nuo vaikystės, kada pasaulis mane pažino, liko, linko ir pavirto kupra. Kupriuko muzikanto kupra.
Nuo tos dienos, kada užsimaniau būti laimingas, aš tampu vis liūdnesnis: mano ašarų liaukos traukiasi ir džiūsta. Mano džiaugsmas man nepasiduoda, maži vargai tapo nereikšmingi, o užuojauta ir supratimas virto egoizmo priepuoliais.
Nejaugi man dygsta juodosios gulbės sparnai? Gal aš nebe pakeliu minčių apie tave ir tavo pasaulį, kuriame aš niekaip nepritampu, neįsipaišau. Aš stengiuosi atvirsti į žmogų,. prašau didžiųjų dievų man padėti, bet jiems nė motais. Jie mane pamiršo vos tik man gimus, ir atsuko nugarą pirmą kartą man atvėrus akis. Tada aš dar nieko nebijojau, buvau silpnas, bet nepalaužiamas. Buvau tobulo kūno ir be nuodėmės. Tyras ir nekaltas . Mėlynos akys prašė dėmesio, o rankos stiebėsi į šilumą. Tik dabar po dvidešimties mėtų aš vis labiau pasigendu tos šilumos ir dėmesio. Tos apgaubiančios šilumos ir šviesos.
Ne, negalėčiau pavadinti to meile. Juk meilės nėra. Yra tik atskiri komponentai sudarantys meilę. Taip ir muzikos nėra, tik natos ir garsai. Nėra ir šokolado, pieno, miltų, vyno ar žaislų. Tai gal ir manęs nėra, gal ir tavęs nėra. Tai kam tada gyventi ir kvėpuoti. Kam alinti žemę ir iš lėto ją žudyti.
Ech, kad tik kas duotų man laimę parinkti pačiam savo gyvenimą. Išvaizdą, šalį, darbą, profesiją, metinias pajamas. VISKĄ. Turbūt būtų nuostabu. Gal net nuostabiau ir gražiau už tūkstantį nėščių, mylinčių moterų. Gražiau už tūkstantį paklydusiu romantiškų minčių, už nuodėmingas akis ir prikimusį balsą. Gražiau už tobulos moters klubus ir kojas, kada dėvi aukštakulnius. Už viską.
Prietemoje, kai mes užmerkiam akis ir atveriam širdis, išsiilgstam paguodos ir supratimo. Rytais, vos vos prabudę, pasiilgstam švelnumo ir skanaus kvapo. Taip ir vaikštom visada kažko išsiilgę, ištroškę. Mirštam po vieną, po du, tris, dešimtis ir milijonus. Bet vistiek mirties išsiilgstam, ji mus įkvepia ir saugo.
Taip ir baigiasi viskas. Šviesa tunelio gale? Vargu. Tamsa? Irgi abejoju. Tikriausiai prietema. Tai - ką mes visi gerai pažįstame ir ko mes esame nusipelnę. IKI pabaigos, iki ateis galas. Ateis pabaiga.
Kai einu neatsisukdamas atgal, dalinuosi upe, vėju ir saule. Kada nepažįstami veidai mane lenkia, matau kaip jiems nepaprastai sudėtinga gyventi. Rugsėjį. Kada dangus maišosi su žeme, saulę praryja vėjas, o debesys slepiasi vandenyje, aš susimąstau.. Tada sustoju ir apsimetu nematomu. Manęs nėra, tik pelenų krūva milžiniškoje gatvėje, apsuptoje mašinų ir žmonių.
Tada iškvėpiu ir man taip gera.
Ir aš toks pilnas ir nepriklausomas. Aš savas. Aš čia.
Tačiau staiga, euforijoj užsibuvus gal kelias minutes, aš sustingstu ir mano kūnas slenka bedugnės link. Lėtai, bet užtikrintai. Be garso, be kvapo, be namų
Ir aš vėl gyvenu.
Kartais tenka pabusti. Aš pabundu! O pabudęs septynias savaites stengiuosi užmigti.
Vis daugiau ir daugiau. Ir tave suvalgo. Ir tavęs nebėra!!!
Su kiekviena diena kažko trūksta vis labiau ir labiau. Vis savęs bandau paklausti ko, ir mano mintys nukrypsta aukščiau debesų, kur tiek daug neaiškumo.
Vis bandau atspėti kaip jaučiasi mano draugai, kada jiems neparašau. Ar pastebi, ar nepastebi? Bet tada ir vėl mintys aukščiau debesų ir jau nebemastau apie tai ką turėčiau. O tiesiog išeini, ir sunkiai sekasi grįžti.
Kartais klausia manęs nematomi draugai - o kaip tu jautiesi?
"Kai šūdų krūva..."- atsakau ir nieko nelaukęs nueinu toliau.. jaučiuosi vienišas ir nereikalingas. Ir aš nesiguodžiu tau, ir nevaidinu nelaimėlio, tiesiog taip dabar jaučiuosi. Ir viskas. TIK VISKAS.
Gal ruduo, gal liūdesys ir sielvartas. Gal graužatis, skausmas ir nelaimės? Bet kodėl?
O todėl, kad toks esu.. vėjo pūstas ir visiškai išpūstas, nes tai kas gyvena manyje su manimi nebendrauja.
Kartasi džiaugiuosi, kad galvoje neskamba nepažįstamas balsas.
Kartais liūdžiu, nes labai vienišas jaučiuosi, juk net galvoje niekas nešneka.. net nepažįstami.
Vis susimastau, o kodėl tada dar gyvenu ir aplinkiniams šypsausi? KODĖL?
Vis kažkas ateina į mano vidų ir įpučia ugnį, toji greit užgęsta ir tada tik rusena seni prisiminimai, jausmai ir jaudulys.
Dar vis pamenu tas nerūpestingas dienas, kada bėdos buvo tokios mažos, tokios lengvos ir permatomos. O dabar.. o dabar jaučiu, kaip augu, o mano siela nespėja su manimi. Mano kūnas ir kraujas netiki, kad aš jau toks didelis. Tiki tik, kad niekam nereikalingas. Klajoju, kaip senas vilkas ir ieškau žmonių.. Suradęs juo stengiuosi įkvėpti, o vėliau paleidžiu ir ieškau kitų.. Kai ateina žiema aš vidiniai miegu, būnu lėtas ir nieko nemąstau. stengiuosi nesušalti ir rast maisto. Surandu, sušylu ir kvėpuoju toliau.
Ko reikia, kad vienišas žmogus išgyventų šaltą žemą? - reikia tikėjimo. Tik jo semtis sunku, juk niekas netiki ir niekam tikėjimo nereikia. Kaip mašinos - netiki. NEMATO ir NEJAUČIA.
O aš vis dar čia, nieko vertas ir nereikalingas. Tuščia vieta, kurią pastebi tik kai sušlampa koja, ją išdžiovina ir toliau manęs nepastebi pamiršta ir nueina savais keliais. Kaip ir pridera, kaip ir turėtų daryti visi, taip, kaip turėčiau daryti aš. Bet aš įkrentu į žmogų visas ir ne visada padeda išdžiūti, ne visada pamaitina - patys sotūs.
Žmonės tampa žvėrimis, nes taip lengviau ir paprasčiau gyventi.
Žmonės nebejaučia, ir nemato. Tik valgo, siurbia ir traukia.
Ar dar nori su manimi susituokti, ar susilauksim vaikų? Aš vis dar myliu tavo brolį sesę ir tėvus.
Ar galvoji, kad aš blogas žmogus, kad nevertinu tavęs? Patikėk manim, dar nesulaukiau tokios dienos, kada nepagalvočiau apie tave, apie mus.
Ar tu pyksti, kad tris savo gyvenimo metus praleidai su manim, su mulkiu? Tikiuosi, prisimeni, tik tai, kas gera.. aš tai prisimenu, kai miegojai o aš žiūrėjau į tave ir stengiausi neužmigti, kad tik nepraleisčiau, kaip seki sapnus.
Ar dar turim galimybę mėgautis kakava anksti ryte, ar galėsiu valgyti tavo blynus? Aš labai noriu ir tikiu. Tavo blynai skaniausi, o kakava su tavimi saldžiausia, o jos skonį prisimenu iki šiol.
Kai pamatai skaičių 13, lietų, jūrq, kakavą, bet ką, kas, atrodo, primintų, prisimeni mane? Aš tave prisimenu. Kai pamatau 13, rudenį, jūrą, kakavą, saldumynus, A&G avalynę, picą, ežerą, palapinę, maža vaiką, tavo drauges, Agnę, mokyklą..................................... .
Ar pyksti ant likimo, kad išsiskyrėm? Aš pykstu. Aš pykstu, kad aš esu aš ir negaliu būti su tavimi. Kad negaliu pabust šalia tavęs.
Ar džiaugiesi? Aš - džiaugiuosi. Džiaugiuosi už tavo laimes ir gerumą. Pati žinai, kad džiaugiausi, kai turėjai, kažką kai nebuvo manęs, nes kai tu šypsaisi, jaučiu, kad ir aš tampu laimingesnis.
Ar pameni, kai šaldavom prie mokyklos, nes ilgai trukdavo mūsų atsisveikinimai, buvom nedrąsūs ir visų bijojom? Aš pamenu ir tik dėl to mėgstu žiemą, mėgstu kai šaltis diegia kojas, veidą ir rankas.
Ar tu tiki, kad kiekvienas žmogus žemėje turi savo antrą pusę? Ar būtinai turi susituokti? Nežinau ar būtinai turi susituokti, bet kad turi tai tikrai! Tu mano antroji pusė.
Praplaukė dar viena nieko gero nežadanti diena. Dvasinis pasaulis, atrodo yra, pūva visame kame, o galvoje skamba frazė "TAIP BUS NE VISADA". Rodos, turėtų paguosti, bet kartu varo į dar didesnę pražūtį, o kol ją (pražūtį) pasieki, po truputį virsti daržove. Tada esi kiaurai tuščias, jauti, kad tavyje vyksta kataklizmas, o tavo smegenis pradžioje tvindo šalčio, o vėliau - apmirimo syvai. Ne gana to, tavo kūnas atsisako veikti. Nebereikia nieko: nei miegoti, nei valgyti, nei sekso, nei mankštos. Kūnas taip virsta daržovės atlieka. Kai galiausiai savo priešą - Kūną, priverti krustelėti, sąmonę užplūsta iš gilios pasąmonės išlendantys menkos savi-vertės teiginiai, kurie vėl nuraminą raumenis ir draudžia atlikti bet bet kokį fizinį veiksmą. Taip gyveni žmogus ir pūvi. Tačiau tikiu, kad dar atgysiu ir kaip žaluma išsikerosiu ankstyvą pavasario rytą (tik ankščiau). VISKAS.
/Ir nežinau kas bus rytoj. Pabūk, pabūk dar senas drauge. Gal susitiksime net tuoj. Kažkoks kartėlis gerklę griaužia. Būk geras dar po vieną taurę../
Ištrink. Sudegink. Sušlapink. Ištirpdyk. Sunaikink. Tegu nebelieka nieko kas taip ilgai kankino, kas graužė ir smukdė. Pamiršk- pabėk, nebegalvok - neprisiminsi.
Rusvi lapai, kaip žmonės krenta, užuot pasilikę aukštai kad ir šalta. Dabar žinau, kad rudeniop man lemta užmiršti, tai kas gera. Juk tai šalta. O kad lapai, kaip žmonės krenta.
Kaip keista, kad rudeniop širdį užlieja toks nemalonus, bet šildantis jausmas. Truputį raminantis, ir kartu nerimą keliantis. Neramią sielą nešioju. Persekioja kvaila racionaliojo "aš"mintis, kad reiktų išpažinties. Nors, atrodo, nieko blogo nepadariau. BET kažkas dar bus. Nežinau, o gal dabar darau nuodėmę mėgindamas pabėgti nuo savęs. Juk.. Juk nuo savęs nieko nepaslėpsi ir niekada nepabėgsi, kad ir kur nukeliautum, kad ir ką benuveiktum. Tave visada persekios tavo antrininkas, nešiojantis paveldėtas psichines paslaptis. Kaip pasakyti rudeniui SUSTOK. Nebeateik. Nebelaukiu, nelaukiau ir nelauksiu tavęs! Anas vistiek ateis, aš žinau, visi žinom. O kaip nusimesti nuo pečių tą rudens užkrautą naštą? Įmanoma? Ne.
Jaučiuosi šūdinai. /Šauniai šiandieną puotauja karalius. Lenkias didikai, tarnai iki žemės. O muzikantas išeina iš salės ir į tarpuvartės akmenį remias./
Gyvename kvailame žaidime. Niekas nelaimi, niekas nepralaimi. Nėra nei pirmų, nei antrų, nei trečių vietų. Betikslis žaidimas. Tačiau dėl kažkokių priežasčių visi žaidžia Gyvenimą. Kam? Juk niekas nelaimės. Tavęs negali diskvalifikuoti, išmesti. Treneris tavęs neatsisakys, kad ir koks gyvenimo klipata būtum. Telieka laukti kol išnyksi savaime, ar paskatintas įvairių žaidimo įmantrybių, vienas ar su draugu, pasitrauksi iš žaidimo suklastodamas likimą. Tačiau taip paskatinsi draugus, artimuosius tęsti žaidimą dar didesniame skausme. Kam to reikia? Taip, Tau. Pertai, mesk tai iš galvos ir drąsiai žaisk iki tave galas. Geriau gal ir nebus. O jei bus tik blogiau, turėsi progą išgyventi, o išgyvenęs būsi laimingas, kad tau tai pavyko. Kam tu save nuvertini? Kodėl mėgini išsikasti duobę?
Don't waist time on your mind. Pass me by, I'll be fine. Just give me time...
Džiaugiuosi, kad myliu tik vieną kartą gyvenime ir visada mylėsiu. Visada. Tai.. it gyvenimo variklis. Turbina. O, kad būtų tokių žodžių mano netobulai meilei apsakyti. Nėra. [susitvarkyti gyvenimą reiktų, gal tada...].
It's an animal world.
Buvau čia anksčiau, sėdėjau ant žėmės, šitame pilkame kambaryje. Jis be langų ir be durų. Be sienų, be lubų. Tik kiauras pilkas kambarys. Persisunkęs skausmo ir kančios. Agresijos ir juoko. Džiaugsmo ir liūdesio ašarų. Melsk už mane, kad gyvenčiau, Pertai. Melsk už save.
Sudiev. Aplankyk dažniau.
Buvo pamiršęs, kas tu. Dabar
pamenu. AČIŪ.
P.S. Give me a kiss, to build a dream on.
P.P.S. I wish you the best. Don't leave. I beg you.
Per patį skaudžiausią Tu kelią ėjai. Patyrei tik šalto, tiek kraujo matei. Bet tu dar toks mažas, dar vaikas gi tu. Neklauski savęs: ar užteks man jėgų?
Nuo tada, kai radai naujuosius "namus" Tik vargą ir skurdą užuodi nakčia. Širdis neramina tavo jausmus. Nepasiduok! Juk tai tavo didžioji kančia.
O po to...
Vėliau pro kaminą, kaip ir kiti, išvyksi iš čia. Ten gera tau bus? susimąstau.. Bet iki tol tau nepadės nė delčia. Stiprybės tau, mano Mažasis Žmogau.
viskas...
Dar tūkstančio nekaltų vaikų nebėra. Mosntrai, naikino, sudegino juos. Už nieką. Už tai, kad jie Žydai yra. Už nieką. Už tai, kad yra...
Ir štai, šiandieninė nuotaika, visiškai kontrastinga vakarykščiai. Kaip ir oras. Pamenu, esu rašęs apie tai, kad žmogus yra bejėgis ir dažnai gali atsitrenkti į "sieną". Va aš atsitrenkiau, o gal tiesiog išvydau ją nepasėjęs atsitrenkti. Tiesiog negaliu gerai jaustis, kai mano gyvenime sukasi žmogus, kuris po truputį leidžiasi laiptais žemyn. Liūdna, pikta ir sunku. Ką daryti nežinau. Norėčiau būt jam it brolis, ar draugas..toks autoritetas. Žinoma, tektų pasikeisti man pačiam. Aš, atrodo, padaryčiau viską, kad tik žinočiau, jog tai jam padės atrasti tikrąjį save, kad jis atskirs juodą ir baltą....................... . Taip, Jam nelengva. Taip, mums visiems sunku. Ir viduje atsiranda toks altruizmo gimdomas jausmas padėti. PADĖTI. ir šį jausmą slopina klausimas KAIP KAIP KAIP KAIP? . Esu bejėgis. Kaip prieiti prie žmogaus.
O gal likt liberaliu ir leist jam eiti savu keliu? Apsimesti, kad nematau, ir sakyt: "Šaunuolis". Bet tokias mintis iškart šalin veju Negaliu aš kitaip. Nemoku. Nors pats ne šventuolis.
Viskas griūva. Gerai bent tai, kad šiandien saulę turiu, o apie rytojų negalvoju. Kaip bus taip. Blogiau jau nebus. Tikiuos. O šiaip ar taip greit atsidursim kapuos.
