All my single ladies!

• Baltas chalatas;
• Rudos šlepetės;
• Tobula laikysena;
• Gražios kojos;
• Švelnus makiažas ir jokio lipstick.

• Išpešioti antakiai;
• Ilgos blakstienos;
• Plaukai šviesus, garbanoti.
• Akys didžiai mėlynos;
• Nosis smaila, jokių inkštirų;
• Jokio pagurklio;
• Gražūs dantys;
• Lūpos natūraliai tobulos.

• Kaklas ilgas ir laibas;
• Kūnas vertas nuodėmės;
• Baltas chalatas;
• Rudos šlepetės.
• Ir jokio lipstick!

RYTAS. KITAS ĮSIKŪNIJIMAS

Prisikėlusi iš mirusiųjų

slampinėčiau pajūriu,

prisirinkčiau

pilnas kišenes kriauklių,

klausyčiaus ir klausyčiaus

bangų ošimo,

kol pagaliau pamirščiau,

kaip barbeno žemės grumstai

į karsto dangtį.

[J.Ivanauskaitė]

alyuminievye ogurtsy

Gera. Velniškai smagu!!! Tik žiemos nemėgstu :>

O, parėjai!

Saulė aukščiau dangaus ir visų kalnų,
Šildo pavieniui kiekvieną, skirdama dalelę savęs.
Manęs neaplenkusi, švelniai pabučiuoja į skruostą.

Pabučiavusi nusišypso ir persikelia į kitą arkos pusę.
Šį kart mūsų jau daugiau, nebe šimtas, o tūkstantis.
Vakarop vis jaukiau ir jaukiau. Maži balkonėliai kužda senas
pasakas, o žmogeliukų statulos merkia akis - naktis.

gera. ne?

Ir atsivėrė dangūs ir prapliupo liūtys. Nesiliovė tris pilnatis.

Staiga sustojo ir iš aukštai sklindanti šiluma pradėjo šildyti mane.

AČIŪ.

Mes taip retai padėkojam, mes taip dažnai neturime laiko sau, savęs pažinimui.

Ei, DRAUGAI!!!

Ačiū JUMS. Kad esat, kad buvot, kad būsit. Už tą meilę ir gėrį. Už ta dosnumą, ir geraširdiškumą ir pasitikėjimą. Juk draugai - didžiausias turtas. Ačiū JUMS.

Kaip gera būti sveiku ir laimingu! Kaip gera gyventi rudenį ir žinoti, kad sulauksiu pavasario. Kaip gera žiovauti, krapštyti nosį, ryt nubudus stotis ant kojų ir nueiti į tualetą. O dangau, kaip gera girdėti žuvėdras!!! Kaip gera matyti mašinas gatvėje ir būti budriam, kad nepartrenktų. Kaip gera turėti stogą virš galvos ir minkštą guolį. Kaip gera. Gera valgyti, šypsotis, skaityti, girdėti, matyti, sėdėti, užuosti. Kaip gera turėti šunį!!!

Ei, tu iri pagalvok d4l ko tau gera gyventi. Ir pamiršk tuo paistalus, kuriuos kalba kaimynas. Neklausykit jų!!! Jiems gera bambėti ir skųstis!! Miau!!! Geros dienos visiems!!! Ir svaitės geros ir metų gerų!!!

auauauau

rugštynės.

Kai einu neatsisukdamas atgal, dalinuosi upe, vėju ir saule. Kada nepažįstami veidai mane lenkia, matau kaip jiems nepaprastai sudėtinga gyventi. Rugsėjį.
Kada dangus maišosi su žeme, saulę praryja vėjas, o debesys slepiasi vandenyje, aš susimąstau.. Tada sustoju ir apsimetu nematomu.
Manęs nėra, tik pelenų krūva milžiniškoje gatvėje, apsuptoje mašinų ir žmonių.

Tada iškvėpiu ir man taip gera.

Ir aš toks pilnas ir nepriklausomas. Aš savas. Aš čia.

Tačiau staiga, euforijoj užsibuvus gal kelias minutes, aš sustingstu ir mano kūnas slenka bedugnės link. Lėtai, bet užtikrintai. Be garso, be kvapo, be namų

Ir aš vėl gyvenu.

Kartais tenka pabusti. Aš pabundu!
O pabudęs septynias savaites stengiuosi užmigti.


Aš pabundu, o septynias savaites... TAMSU.

Nebėra. Tu nesi.

Vis daugiau ir daugiau. Ir tave suvalgo. Ir tavęs nebėra!!!

Su kiekviena diena kažko trūksta vis labiau ir labiau. Vis savęs bandau paklausti ko, ir mano mintys nukrypsta aukščiau debesų, kur tiek daug neaiškumo.

Vis bandau atspėti kaip jaučiasi mano draugai, kada jiems neparašau. Ar pastebi, ar nepastebi? Bet tada ir vėl mintys aukščiau debesų ir jau nebemastau apie tai ką turėčiau. O tiesiog išeini, ir sunkiai sekasi grįžti.

Kartais klausia manęs nematomi draugai - o kaip tu jautiesi?

"Kai šūdų krūva..."- atsakau ir nieko nelaukęs nueinu toliau.. jaučiuosi vienišas ir nereikalingas. Ir aš nesiguodžiu tau, ir nevaidinu nelaimėlio, tiesiog taip dabar jaučiuosi. Ir viskas. TIK VISKAS.

Gal ruduo, gal liūdesys ir sielvartas. Gal graužatis, skausmas ir nelaimės? Bet kodėl?

O todėl, kad toks esu.. vėjo pūstas ir visiškai išpūstas, nes tai kas gyvena manyje su manimi nebendrauja.

Kartasi džiaugiuosi, kad galvoje neskamba nepažįstamas balsas.

Kartais liūdžiu, nes labai vienišas jaučiuosi, juk net galvoje niekas nešneka.. net nepažįstami.

Vis susimastau, o kodėl tada dar gyvenu ir aplinkiniams šypsausi? KODĖL?

Vis kažkas ateina į mano vidų ir įpučia ugnį, toji greit užgęsta ir tada tik rusena seni prisiminimai, jausmai ir jaudulys.

Dar vis pamenu tas nerūpestingas dienas, kada bėdos buvo tokios mažos, tokios lengvos ir permatomos. O dabar.. o dabar jaučiu, kaip augu, o mano siela nespėja su manimi. Mano kūnas ir kraujas netiki, kad aš jau toks didelis. Tiki tik, kad niekam nereikalingas. Klajoju, kaip senas vilkas ir ieškau žmonių.. Suradęs juo stengiuosi įkvėpti, o vėliau paleidžiu ir ieškau kitų.. Kai ateina žiema aš vidiniai miegu, būnu lėtas ir nieko nemąstau. stengiuosi nesušalti ir rast maisto. Surandu, sušylu ir kvėpuoju toliau.

Ko reikia, kad vienišas žmogus išgyventų šaltą žemą? - reikia tikėjimo. Tik jo semtis sunku, juk niekas netiki ir niekam tikėjimo nereikia. Kaip mašinos - netiki. NEMATO ir NEJAUČIA.

O aš vis dar čia, nieko vertas ir nereikalingas. Tuščia vieta, kurią pastebi tik kai sušlampa koja, ją išdžiovina ir toliau manęs nepastebi pamiršta ir nueina savais keliais. Kaip ir pridera, kaip ir turėtų daryti visi, taip, kaip turėčiau daryti aš. Bet aš įkrentu į žmogų visas ir ne visada padeda išdžiūti, ne visada pamaitina - patys sotūs.

Žmonės tampa žvėrimis, nes taip lengviau ir paprasčiau gyventi.

Žmonės nebejaučia, ir nemato. Tik valgo, siurbia ir traukia.

Atgal neduoda. NIEKADA.

Nes taip norėjo jis.

Nes taip turėjo būti.

Nes tokia mano lemtis.

Tik neleiskit man supūti.

Savijauta.

MirE geriausi draugai. Because, you raised me up.

Gražu, o ką?

Juk kažkada turėjo tai nutikti? Ankščiau ar vėliau.

Ačiū, tai ką man dovanoji. Ačiū, už tuos yaptingus prisiminumus, kurie išliks manyje iki kol numirsiu, tiek kūnu, tiek siela.

Dėkoju, už platų pasaulį ir gilius jo vandenis.

Už tas ypatingas staigmenas, kurios mane verčia šypsotis kiekvieną dieną, ir tuo stebuklingus vėlius vakarus, kada esi.

Jaučiu tave su kiekvienu savo įkvėpimu, jaučiu gėrį ir laisvę, nepriklausomybę.

Aš tave myliu. tu esi.

Šilkinio vakaro moterys.

Ei! Ei, Žmogau, o tu esi matęs šilkiniu
vakaru prisidengusias moteris?

Sėdi ant suoliuko, liūdi
Apie gyvenimą mąsto ji, kada netikėtai prieš
Jos akis išnyra krūtys ir žavi tasiamplaukė, kuriai
Jos priklauso.
Abi susigėdusios pasisvekina ir nuo šiol sėdi kartu.
Nieko nekalba, tyli. Bet juk tyla iškalbingesnė už
Žodžius. Juk, kada tylim mūsų mintys pagauna
Ypatingai didžiulį pageitį, ir pro akis praplaukia
Milijonai vienos nuo kitų nepriklausnačios mintys.
Bet šį kartą buvo kitaip. Šiš kartas buvo kitoks.
Tylėdamos ir "nieko" negalvodamas, jos matė
Viena kitos sustangrėjusius spenelius ir užuodė
Viena kitos kvapą. Jų širdys daužėsi nepastoviu
Ritmu. Priklausomai nuo minties ar fantazijos aplankiusios
Jas.Į veidus tvieskė mėnulis, o nugaras šildė jau beveik
Užgesusi saulė bei vienos ir kitos ranka. Tos 15 min. kol
Pilnai nusileido saulė buvo pačios ilgiausios jų gyvenime,
Tai buvo pati maloniausia pažintinė akimirka, tai buvo
Kelias į jų naują ir nematytą pasaulį. Beje, tai buvo jų vienintelę
Ir paskutinė naktis. Vienintelis vakaras ir paskutiniai saulės
Ir mėnulio bučiniai. Nusileido saulė ir pasigirdo, kaip ir kiekvieną
naktį, nuostabus vabalų, varlių ir garnių orkestras. Tai buvo ženklas,
Kad jau saugu ir gamta nori matyti atsiskleidžiant dvi nuostabiausias
Gėles. Moterų kūnai pradėjo kaisti, kraujas teka geičiau, šildo. Širdis -
beperstojo plakė, rodės lauk iššoks. Visai nejučia jos liko be lėmenėlių,
Ir štai, gamta gėrisi dviejais nuostabiais kūnais, kurie vienas paskui kitą nespėja,
Nes tai žvėriška ir sunkiai suvokiama, nes tai taip natūralu, kad net gąsdina.
..
...
.
..
...
Kai atėjo laikas mėnuliui dangų gražinti saulei,
Jų jau nebebuvo. Visur aplink - įtartinai tylu.
Viskas ką radau tai tik du kūnai. Du gražūs jaunų
Moterų kūnai. Jaunų moterų kūnai pridengti
Šilkinio vakaro skara.

Merg.

Pasidabinus prosenelės perlais,

Užrietus nosį ligi debesų

Maža mergaitė tyliai, saldžiai

Tikisi atgauti dvarą iš tetų.

Likimas mokys ją kaip lipt per galvas,

Pamokys išgyventi tarp žmonių.

Tiktai nežino ji, ar kas to vertas,

Ir abejoja, ar kada turės draugų.

Naktim sapnuosis jai košmarai,

Ligos - persiakios, kankins.

Dantis sukandus ji kentės nuo bado,

Bet niekad, niekad neprabils.

Uždariusi visas duris į sielą,

Ji dūžta, kaip kristalas, viduje

Užtat ji šypsosi jaunai poniai,

Kurią sutinka savo vonioje.

Įkritusi į glėbį nepažįstamo žmogaus

Apsimeta, kad saldžiai miega.

O ištikrųjų vis dar tikisi,

Kad ją kažkas pamils, priglaus.

kosTmosai

. Smagu.

Ar esi įtikėjęs, kad ir tave jie aplanko? Įtikėk!
Mane aplankė ir jau senai taip gerai nesijaučiau. Gera ir smagu.

O kai nubundi ryte, tavo glėbį pagalvė ar žmogus?
Pas mane pagalvė, bet man gera. Nes žinau, kad yra žmogus. SMA-GU.

Visada tikėjau, kad sulauksiu tada, kai nelauksiu. Kad bus gera tada, kada mažiausiai tikėsiuos, taip ir yra!

"O mano rankos, kaip ir mano viltys vis šaukėsi..."

Tik būnant už tūkstančio mylių,
Kai plaukus ir kūną paglostė pietys -
Supratau, kad tikriausiai jau myliu
Ir noriu sėdėt ten, kur sėdi šiaurys.

Ten kur kvepia laukai ir kur pievos,
Kur vaikšto žmonės pikti ir akli.
Kaip mažam vaikui prabėgs dienos
Ir savo kojomis bėgsiu į jį.

Į naują, į gražų rytojų,
Kur matosi viskas ryškiausiom spalvom.
Aš bėgsiu savo išvargusiom kojom,
Į tyrą, gražesnį rytojų.


/merica.

Moteris Jai

Kaip po užsitesusios žiemos ar speigo,
Aš nekantriai laukiu saulės šilumos -
Taip ji - kas rytą vos nubudus
Vis ieško tos vienintelės vienos.

Kruopščiai šukuodama raudonus plaukus,
Veidrody apžiūrinėdama savo nedideles krūtis
Ji tikisi sulaukti geismo
It atpildo už ta bemieges ir ilgas naktis.

Išeidama į gatvę užsideda ji kaukę,
Pasislepia nuo vyrų ir jų žvilgsnių vulgarių.
Slapčia stebėdama gražuoles ilgaplaukes,
Nebyliai, lyg tai šlamesys, vis klausia: gal tai tu?

Dėja, ligšiol jai niekas nieko neatsakė,
Paliko skęsti nežinomybėje kančios.
Užtat kiekvieną rytą vos nubudus
Ji laukia tos vienintelės vienos.

2010-06-03

varatyta

ūūūūūū..ūū

Dieve, kaip buvo baisu...

Vidinis konfliktas, kuris pranašauja stogo nurovimą. Vidinis nesusibuvimas su savo mintimis, siekiais ir tikslais, valios trūkumais. Kaskart, kai atsibundu, stengiuosi padėkoti už kažką, kas vyksta mano gyvenime ir tai paverčia mano naktis - paryčiais, o vakarus - aušra. Sako, kad visur įžvelgiu pliusų, gal ir gerai, bet ar jais tikiu? Ar tai ir yra mano variklis, kuriuo turiu gyventi ir tikti?

Iš tuščio į kiaurą. Į nieką, į nulį ir šaltas akis. Toks didysis klausimas galvą ir sielą neramina: kiek reikės patirties, kad tobulėti?

šokit, Ugnys.

-Birželio dvidešimt penkta diena. Ir ka papasakosi? Juk nieko.

- Tikrai nieko. Galiu drąsiai pareikšti, kad šiandien yra ta diena, kada dangus maišosi su žeme, ir tau, paprastam žmogui, nieko nelieka. Tuščias stiklainis pilnas nieko. Vakuumas. Atrodo galėčiau verkti, juk palengvėtų. Pas ką verkti? Dėl ko?

- Nejaugi neturi dėl ko verkti?

- Žmonės verkia kai jiems liūdna. O ar man liūdna? Ne. Man gaila kažko, ko neturiu, ko nėra mano gyvenime. Arba gedžiu to, ką jau turiu ir ką bijau prarasti.

- Bet ar ne tu sakydavai, kad nieko nėra amžino.

- Žinau.

- Tai ko čia raukaisi, kaip pensininkas išsiilgęs SSRS laikų.

- Todėl, kad man negera čia! Kiekvieną dieną, kiekvieną mielą dieną aš degu pragariška liepsna. Aš noriu išeiti į tuščią gatvę ir šaukti nežmonišku balsu iš gailesčio ir apmaudo, kaip motina gedinti savo pirmojo sūnaus. Bet kažkoks šaltas ir abejingas gyvis manyje, mane stabdo. Neleidžia išeiti ir pasakyti, kaip man skaudu ir liūdna.

- ...

- Eglė Sirvydytė - Mano Namai.mp3

Tokiomis dienomis išgyvenu jausmą, kada siela tirpsta. Tai ne fizinis, o dvasinis skausmas. Bet jis sako man, kad gyvenu. aČiū.

1? 2? 3?

Metų metus, dienų dienas, kas valandą. Kiekvieną eilinę minutę ir tą vieną neregėtą akimirką. Kai jauti širdimi, o ne kūnu.

Dieną iš dienos man ramybės neduoda keli klausimai, į kuriuos atsakymą rasiu dar negreit.

1. Kas aš esu? 2.Kodėl aš esu? 3.Kur aš esu?

1. "Kartais man atrodo, kad aš visai nesu aš. Gali būti, kad aš esu...". Taip sunku save pažinti, suprasti. Kartais velniškai sudėtinga nugalėti save ir eiti pirmyn. Kartais velniškai sunku nesustoti ir neatsitraukti atgal. Vis paklausiu savęs, kodėl aš negaliu būti toks, ar kitoks. Klausiu savęs kuo aš blogesnis už kitus. Ar kiti ir taip liūdi? Vis pažadu sau: nuo pirmadienio.. , bet nieko nevyksta. Vis vienaip ar kitaip mano sąmonei, mano savijautai daro įtaką išoriniai veiksniai, kurie neatsiejami nuo mano mažo, neįdomaus, bet sudėtingo vidinio pasaulio. Kartais norėtųsi, kad kas paimtų ir ištrintų mane, mano prisiminimus. Kad aš nebūčiau. Bet ar tai atsakytų į klausimą "Kas aš buvau?". Taigi, vis dar einu tamsiu vieškeliu į kažkur.
"Kas tu esi? Kas tu esi?! Kas tu?!! Kas esi TU?!", - NEžiNAU.

Aš tik norėčiau paklausti, ar tu tiki? Ar tiki, kad pažįsti save? Ar išvis tiki?

2. Kokia mano misija čia? Vistiek, jei atsiradau, tai ar šiaip sau. Tikiuosi, kad ne. Tai kodėl? Sekdamas mintis apie savęs pažinimą atsitrenkiu į sieną, o ant jos parašyti "Ką čia darai?". Kokia mano užduotis? Išgelbėti pasaulį nuo bado, maro, karų, globalizacijos, atšilimo ar pan. Išgydyti vėžį? Pakeisti politinę sistemą? .... Žinau! Mano misija - su šaukštu išsemti jūrą! Bet kažin.. Labiausiai tikiu, kad turiu padėti žmonėms, juos atvesti (į kažką). Nežinau. O gal?

3. Vargu, ar mano žemė - Lietuva. Vargu. Gal aš tiesiog ne tai mamai gimiau. Gal kažkas sumaišė adresus? Kad aš ne čia turiu būti - jaučiu. Bet kur - nežinau. Sako, savam krašte pranašu nebūsi. Bet ar aš noriu būti pranašu? O jei ir būti juo, tai ne čia. Tik ne čia. Čia šalta ir liūdna. Čia pikti. Kodėl mane čia numetė? Ką aš turiu suprasti? Ko išmokti? Ką padaryti, kad būtų geriau? KODĖL ČIA?

Esu, kas esu.
Esu reikalingas.
Esu čia, nes tai laikina. Judėti tik pradedu.

Carbon monoxide. Soon I'll go to sleep.

It's cruel, but it is right. It's for the best.
Many people cry after facing the fact that they are not good enough to do things they want. Why?
It is hard for people to understand that anything that happened during their life is for the best. Whatever it is. Brake up, accidents, losing job, friends, making mistakes, being rejected , anything. It's for the best. It's for you to achieve a bigger goal.
Trust me. I trust. Am I sad when something like this happens? not really, no... Because I know.. And I want You to know.

o pažadėtam kvartale ant lango sėdi tu.

Pavasaris atėjo, o aš esu erotomanas. Oi kaip negerai, ne ne ne!!!

išeik. ateik.

Išeik išeik išeik išeik.
Žiema, išeik.
Nebenoriu, atsibodai.

Kur pavasaris?
Ateik, ateik ateik.
Pavasari, žiemai nesibaigus ateik.

-
Galėčiau gulėt šalia ir žiūrėt kaip kvėpuoji.. Galėčiau ilgai nemėgot ir įspėt ką sapnuoji.
Atrodo, laikyčiau ir niekad nepaleisčiau. Tiesiog būčiau šalia, gyvenimą pašventęs. Nereikėtų man nieko: nei namų, nei darbo. Nereikėtų pinigų, rūbų, saldumynų, Atrodo užpildytų viską.
Bet ar užpildytų? Vargu... vargu.

į ir š

Įkvėpk ir šypsokis. Viskas prasideda ir baigiasi TAVIMI.

Visada, kai tik pagalvoju apie egzistenciją ir jos prasmę suvokiu, kad to suvokti neįmanoma.
[Įkvėpk ir šypsokis.]

More than this , whatever it is baby, I hate days like this.

Prasideda naujas trimestras, prasideda. Viskas seksis puikiai ir nepakartojamai. Be to, greit pavasaris!! Juhu!!.

live like you're dying

There's no ending if there's no bigging.

Make it stop!

OR ELSE MY HEART IS GOING TO POP!

Aš vis kartoju mintyse "Paleisk, Paleisk, Paleisk". Tai kodėl nepaleidžiu???

Nežinau :} nepaleidžiu, nors ŠIK nuo bedugnės krašto. Bet nežinau, ar tai gerai, ar blogai? :O

Jei tai manęs neverčia jaustis blogai, tai gal išties nėra blogai. Jo, tai ne blogis.

Nuo rudens lig rudens, nuo žiemos lig žiemos, nuo vasaros lig vasaros, nuo pavasario lig pavasario.

O jei tik galėtum

Jei viską galėtum pradėti iš pradžių, ar pradėtum?

O jei galėtum save ištrinti iš kitų žmonių gyvenimo, ar ištrintum?

Ar turi dėl ko gailėtis?

O jeigu vieną dieną atsibustum visai kitur nei buvai dar prieš užmiegant?

Ar visa tai pakeistų tavo gyvenimą?

O gal dėl nieko nesigaili ir gyveni toliau, negalvodamas ką blogo ar gero padarei kitiems?

Jei lauke lyja lietus, jei lyja lietus, jei tu lietus?

"Kiek savęs atiduoti kitiems, tiek tavęs ir lieka"

O kiek tu savęs atidavei? Išvis ar davei?

Ar tu manai, kad būti "kitokiu" ir blogybė?

O tu esi kitoks?

Ar tau užeina tas didžiulis noras verkti, bet tau gėda?

Ar tu tiki, kad yra dievas, visata, draugai?

O esi pagalvojęs, kad tik tu vienas esi tikras, visi kiti - robotai?

O kai skrendi lėktuvu į USA, tiki tai tikra šalis, o ne išmonė?

Kai iš katalogo užsisakai M dydžio marškinėlius, pergyveni kad atsius L arba S?

Žiūrėk, o jei tau pasakytų, kad esi įvaikintas, kaip reaguotum?

Gyveni šia diena, ar rytojumi?

Kaip elgiesi su artimaisiais?

Ar tau pakanka pinigų? Ar jie reikalingi?

O ką galvoji apie Mokslų Reformą, juk tau tai turėtų rūpėti. Rūpi?

"Kai ateis šventas Niekada"

Atsisėsk ir paklausk savęs:
Ar aš sau rūpiu?
Ar esu laimingas? Ką turiu daryt, kad būčiau?
Ir nieko nelauk!!!
Daryk tai, kas tau teikia malonumą.
Tampi laimingesnis, kai šypsaisi prieš veidrodį? Pirmyn!
O gal kai valgai ledus ar sumuštinį? Nedelsk.

DARYK TAI KAS DARO TAVE LAIMINGĄ!

gyvenimo meilei

Labas.

-

Ar tu manęs pasiilgai?
Aš tavęs pasiilgau.

Ar myli mane?
Nes aš tave myliu..

Ar dar nori su manimi susituokti, ar susilauksim vaikų?
Aš vis dar myliu tavo brolį sesę ir tėvus.

Ar galvoji, kad aš blogas žmogus, kad nevertinu tavęs?
Patikėk manim, dar nesulaukiau tokios dienos, kada nepagalvočiau apie tave, apie mus.

Ar tu pyksti, kad tris savo gyvenimo metus praleidai su manim, su mulkiu?
Tikiuosi, prisimeni, tik tai, kas gera.. aš tai prisimenu, kai miegojai o aš žiūrėjau į tave ir stengiausi neužmigti, kad tik nepraleisčiau, kaip seki sapnus.

Ar dar turim galimybę mėgautis kakava anksti ryte, ar galėsiu valgyti tavo blynus?
Aš labai noriu ir tikiu. Tavo blynai skaniausi, o kakava su tavimi saldžiausia, o jos skonį prisimenu iki šiol.

Kai pamatai skaičių 13, lietų, jūrq, kakavą, bet ką, kas, atrodo, primintų, prisimeni mane?
Aš tave prisimenu. Kai pamatau 13, rudenį, jūrą, kakavą, saldumynus, A&G avalynę, picą, ežerą, palapinę, maža vaiką, tavo drauges, Agnę, mokyklą..................................... .

Ar pyksti ant likimo, kad išsiskyrėm?
Aš pykstu. Aš pykstu, kad aš esu aš ir negaliu būti su tavimi. Kad negaliu pabust šalia tavęs.

Ar džiaugiesi?
Aš - džiaugiuosi. Džiaugiuosi už tavo laimes ir gerumą. Pati žinai, kad džiaugiausi, kai turėjai, kažką kai nebuvo manęs, nes kai tu šypsaisi, jaučiu, kad ir aš tampu laimingesnis.

Ar pameni, kai šaldavom prie mokyklos, nes ilgai trukdavo mūsų atsisveikinimai, buvom nedrąsūs ir visų bijojom?
Aš pamenu ir tik dėl to mėgstu žiemą, mėgstu kai šaltis diegia kojas, veidą ir rankas.

Ar tu tiki, kad kiekvienas žmogus žemėje turi savo antrą pusę? Ar būtinai turi susituokti?
Nežinau ar būtinai turi susituokti, bet kad turi tai tikrai! Tu mano antroji pusė.

-

Sudie, MYLIU.

Rutuliukas

MirE geriausi draugai.

Mano gyvenimo mokytoja.

Turi gyvenimo mokytoją?
Aš turiu. Ir esu dėkingas.
Tiek kiek ji, niekas negalėjo duoti. Žinoma, egoistiškai tikiuosi, jog tai dar ne pabaiga. Ji išmokė mane matyti, suprasti gyvenimą, mėgautis juo ir pasiimti kiek įmanoma daugiau. Žinoma, aš dar tik mokausi, bet sekasi vis geriau.
AČIŪ AČIŪ AČIŪ.
Laura, būsiu dėkingas visą gyvenimą iki mirties. Atėjai į mano gyvenimą netikėtai ir padarei tiek daug!!! DĖKINGAS.

Tikiu.

Having holiday in Vilnius.
Staying at friend's apartment.
Feeling filled of happiness and relaxed.

-What should I do now?
-Nothing.
-Why?
-Enjoy.
-Do you think this feeling is temporary?
-Ofcourse. There's nothing for ever.
-So, what should I do?
-Nothing. Enjoy.

/(piano) . (screams) . /


Jaučiu, kad gyvenimas sukasi ir tuoj apsivers 180 laipsnių kampu. Tikiuosi, ne. Tikiu, kad išeis į naudą mano fizinei ir dvasinei savijautai. Tikiuosi, kiek įmanoma pradėti iš pradžių. Tikiuosi, atpažinti žiburį ir jį sekti, tol kol galėsiu ranka paliesti jo įkaitusią lemputę. Šiuo metu, nesijaučiu patenkinas savo veiksmais, savo studijomis, bet tikiuosi, susitvarkys, iki sueis man 20. Juk toks brandus amžius. NOT. Anyway,

• Tikiu, kad gausiu iš gyvenimo maksimumą.
• Tikiu, kad pasieksiu tikslus ir įvykdysiu uždavinius.
• Tikiu, kad busiu laimingas.
• Tikiu, kad nesergu.
• Tikiu, kad nepraradau vilties.
• Tikiu, kad mane dar myli.
• Tikiu, kad aš dar myliu.
• Tikiu, kad šypsaus vis daugiau ir daugiau.
• Tikiu, kad vis dar atrandu save.
• Tikiu, kad nuvyliau ne visus draugus.
• Tikiu, kad sulauksiu pasaulio pabaigos(dar negreit, tikiu).
• Tikiu į muziką.
• Tikiu į DRAUGUS.
• Tikiu, kad draugai supranta, kad juos myliu ir vertinu.
  
• Tikiu, kad neliūdėsiu.
• Tikiu, kad tikiu. Tikiuos.
  

/Knock knock knocking on heaven's door./