rugštynės.

Kai einu neatsisukdamas atgal, dalinuosi upe, vėju ir saule. Kada nepažįstami veidai mane lenkia, matau kaip jiems nepaprastai sudėtinga gyventi. Rugsėjį.
Kada dangus maišosi su žeme, saulę praryja vėjas, o debesys slepiasi vandenyje, aš susimąstau.. Tada sustoju ir apsimetu nematomu.
Manęs nėra, tik pelenų krūva milžiniškoje gatvėje, apsuptoje mašinų ir žmonių.

Tada iškvėpiu ir man taip gera.

Ir aš toks pilnas ir nepriklausomas. Aš savas. Aš čia.

Tačiau staiga, euforijoj užsibuvus gal kelias minutes, aš sustingstu ir mano kūnas slenka bedugnės link. Lėtai, bet užtikrintai. Be garso, be kvapo, be namų

Ir aš vėl gyvenu.

Kartais tenka pabusti. Aš pabundu!
O pabudęs septynias savaites stengiuosi užmigti.


Aš pabundu, o septynias savaites... TAMSU.

Nebėra. Tu nesi.

Vis daugiau ir daugiau. Ir tave suvalgo. Ir tavęs nebėra!!!

Su kiekviena diena kažko trūksta vis labiau ir labiau. Vis savęs bandau paklausti ko, ir mano mintys nukrypsta aukščiau debesų, kur tiek daug neaiškumo.

Vis bandau atspėti kaip jaučiasi mano draugai, kada jiems neparašau. Ar pastebi, ar nepastebi? Bet tada ir vėl mintys aukščiau debesų ir jau nebemastau apie tai ką turėčiau. O tiesiog išeini, ir sunkiai sekasi grįžti.

Kartais klausia manęs nematomi draugai - o kaip tu jautiesi?

"Kai šūdų krūva..."- atsakau ir nieko nelaukęs nueinu toliau.. jaučiuosi vienišas ir nereikalingas. Ir aš nesiguodžiu tau, ir nevaidinu nelaimėlio, tiesiog taip dabar jaučiuosi. Ir viskas. TIK VISKAS.

Gal ruduo, gal liūdesys ir sielvartas. Gal graužatis, skausmas ir nelaimės? Bet kodėl?

O todėl, kad toks esu.. vėjo pūstas ir visiškai išpūstas, nes tai kas gyvena manyje su manimi nebendrauja.

Kartasi džiaugiuosi, kad galvoje neskamba nepažįstamas balsas.

Kartais liūdžiu, nes labai vienišas jaučiuosi, juk net galvoje niekas nešneka.. net nepažįstami.

Vis susimastau, o kodėl tada dar gyvenu ir aplinkiniams šypsausi? KODĖL?

Vis kažkas ateina į mano vidų ir įpučia ugnį, toji greit užgęsta ir tada tik rusena seni prisiminimai, jausmai ir jaudulys.

Dar vis pamenu tas nerūpestingas dienas, kada bėdos buvo tokios mažos, tokios lengvos ir permatomos. O dabar.. o dabar jaučiu, kaip augu, o mano siela nespėja su manimi. Mano kūnas ir kraujas netiki, kad aš jau toks didelis. Tiki tik, kad niekam nereikalingas. Klajoju, kaip senas vilkas ir ieškau žmonių.. Suradęs juo stengiuosi įkvėpti, o vėliau paleidžiu ir ieškau kitų.. Kai ateina žiema aš vidiniai miegu, būnu lėtas ir nieko nemąstau. stengiuosi nesušalti ir rast maisto. Surandu, sušylu ir kvėpuoju toliau.

Ko reikia, kad vienišas žmogus išgyventų šaltą žemą? - reikia tikėjimo. Tik jo semtis sunku, juk niekas netiki ir niekam tikėjimo nereikia. Kaip mašinos - netiki. NEMATO ir NEJAUČIA.

O aš vis dar čia, nieko vertas ir nereikalingas. Tuščia vieta, kurią pastebi tik kai sušlampa koja, ją išdžiovina ir toliau manęs nepastebi pamiršta ir nueina savais keliais. Kaip ir pridera, kaip ir turėtų daryti visi, taip, kaip turėčiau daryti aš. Bet aš įkrentu į žmogų visas ir ne visada padeda išdžiūti, ne visada pamaitina - patys sotūs.

Žmonės tampa žvėrimis, nes taip lengviau ir paprasčiau gyventi.

Žmonės nebejaučia, ir nemato. Tik valgo, siurbia ir traukia.

Atgal neduoda. NIEKADA.

Nes taip norėjo jis.

Nes taip turėjo būti.

Nes tokia mano lemtis.

Tik neleiskit man supūti.

Savijauta.

MirE geriausi draugai. Because, you raised me up.