Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Pasiūlė obuolį ir davė teisę rinktis. Ji pasirinko, jis puolė iš paskos. Prabėgo tūkstančiai metų, mes vis dar turime teisę rinktis ir kažkas seks kartu.
Ko vertas gyvenimas, kai galvoji tik apie save ir tai, kaip priversti kitus tave gerbti ir tavimi didžiuotis. Saulė teka ir leidžiasi, lietus toks pat gaivinantis, apvalantis, o tavo akys vis kitų, besikeičiančių akių atspindy. Tavo alsavimas į kažkieno kito kaklą, tai mano cigaretės dūmas. Tu vis ateini ir mane stebi iš šalies, siunti savo draugus mane išmėginti, bet niekada neparodai, kas esi. Apie mane žinai viską, pažįsti kiekvieną kūno išlinkimą ir mano atsidavimą tau. Supranti ką noriu pasakyti, bet apsimeti, tik tam, kad vėl eičiau ir vėl krisčiau, nepajėgčiau atsikelti, ir toje tamsybių persmelktoj palėpėj, kur drėgna ir šilta - pūčiau. O kodėl tą palėpę užkasei? M? Aš jau dešimtmetį, nuo tada kai man sukako vienuolika, kruvinais pirštais bandau prisikasti į paviršių iš pragaro gelmių. Vienuolika metų saviugdos, savitvardos ir nuolankumo. Vis tikėdamas, kad kažką rasiu aš nesiskundžiu ir kasu toliau. <..>
Ei, ten vasara? Kodėl taip karšta ir tvanku?
Aš ištroškęs, paliek žemę vandeniu.
Ačiū tau. Aš amžinas tavo tarnas.
Aš esu aš. Aš esu Jis. Mes esame.
..
Atgal dienas skaičiuoju, ir jau matau, kaip esu viršuje ir mėgaujuosi dangiškais malonumais: bendravimu, kitų šypsenomis, džiaugsmu ir vidine laisve. Tai man padeda neužmigt palėpėj. Man šlykštu čia būti, ji per daug sava, ir per daug AŠ. Kiekvienas kampas, laiptai vedantys į niekur, sena spinta, radija, grindys ir sienos. Viskas, kas čia sudėta yra AŠ, ar bent tai, kas iš manęs liko. Daugiau nebetversiu, todėl užsimerkiu ir skraidau padange, kur taip švaru ir tobula. Kur vėsu ir sausa. Kur ne aš. Aš - paukštis. Mažas paukščiukas. Padangėj jokių vanagų ar erelių, tik maži paukščiukai.
Plast.
Jokių dūmų, muzikos. O svarbiausia - jokios traukos. Viskas tarp žemės ir dangaus. Aukso vidurys.
<...>
Ieva, o kodėl?
Brangus, ko-dėl?
