ne vaikų užrašai (3)

/ manyje tvanas, aplink kraujas,
tavo ašarose - vėjams išdalinti žodžiai /
/ kodėl neskaitai man? /

kasnakt nubudęs prisiekiu sau, jog Saulei patekėjus Tu išnyksi ir daugiau niekada nedrumsi ir taip karčios mano kasdienybės. aš tikiuosi, jog paliksi mano krūtinę be skausmo ir sielvarto; vis viliuosi, jog džiaugsmu apdovanosi mano popietes, o mane - amžina ramybe.

/ tabletės netelpa mano saujoj /
/ kiek dar ilgai dangaus vartuose lauksi /

prieš šešis metus netikėtai nubudau beribėje pievoje. dangus buvo žydriausias, tavo atspindys - mano akyse. tada, pamenu, pirmą kartą pasijaučiau laisvas. medžių šakomis lakiojau, ežeruose nardžiau, visomis kalbomis meilę tau prisiekinėjau. vaisius nuo medžių raškiau pusryčiams ir vakarienei. 
žiemos mus aplenkdavo, lietus paliedavo žemę, Saulė glamonėdavo mano skruostus.  ant mano veido žydėjo dvidešimt aštuonios strazdanos.

/ nepalik manęs /
/ nesudek ant mano rankų /

aš nesu raktas į nuodėmę, nes Tu esi nuodėmė. aš neišdaviau Tavo lūpų, neuždengiau tavo akių. aš Tavęs norėjau kaip ir Tu manęs visą tą laiką geidei. aš save iš šukių surinkau, jei reikės ir tave surinksiu. tik atspindėk tikėjimą ir laisvę, tik atsiduok savo būčiai ir mirties link ženk išdidus ir tikras. ženk tikras. tikras ženk.


ne vaikų užrašai (3)

ate laime

kaip džiaugtis svetima laime
kai savąją purve vartai.
nugara į viršų,
veidu į apačia.

o kokią laimę turi veidas?
ar turi auskarų, ar turi šypseną
ar turi gražius plaukus,
koks prakaito kvapas?

ar laimė prakaituoja?
aš prakaituoju kai matau tave,
kai girdžiu ir uodžiu tave.
koks tavo kvapas?

o koks išdavystės kvapas?
kuo persismelkia aplinka,
kada išsiduodi, išduodi
ir tampi rodiklis nulis.

kas tu esi? kuo gyveni?
kada aš tave paleisiu
ir kada tu nebebūsi man svarbus
kada aš liksiu sau.

ar tu mano laimė?
kodėl nekvepi cinamonu, kardamonu
tik perkandus kažkoks salstelėjęs,
gal karstelėjęs. joks.

išprakaituoti tave ir išsimaudyti
viskas ko aš noriu šiandien.
kad nebebūtum manyje,
kad paliktum ir apleistum mane.

atsiimu prašymus būti čia
būti dabar ir būti man
man tavęs, kaip šuniui trečia:
nereikalinga,  purvina ir smirdanti.

atsisveikinu su laime, tik tam
kad vėl pasisveikinčiau
bet šįkart su savąją.
su tyra ir neišgalvota.

egoistiška, narciziška, bet
tikra laime.
ta Laima kuri mane kels į
debesis, ir į naują, negyventą, įkvepiantį, rytu alsuojantį rytojų. Su saule, su pavasariu, sprogstančiais žiedais. Ir tikra, ištikimą meilei, bei spalvotu rūpesčiu. ačiū.

muilas

Nusiprausęs tavo muilu,-
aš noriu save liesti,
save kvėpuoti, užuosti viską ir visur. 

Mano oda, kvapas, mano švelnumas primena tavo trapią sielą.

Nusiprausęs tavo muilu
aš noriu save mylėti, noriu glostyti
ir glamonėti kol aš ne tik užuodžiu, bet ir jaučiu tave.

Nusiprausęs tavo muilu,-
aš noriu save išdulkinti,
nepaniekinti, išmylėti, išturėti
ir niekada nesidalinti.

Laikyti save auksiniame narve,
kol laikas ir erdvė prarandą prasmę..

Kol tas pats laikas ir--
ta pati erdvė nupraus mane
tavimi.

vinegar

Kartais man atrodo, kad kai kurie žodžiai nusipelnė būti rašomi taisyklingai, lietuviškai. Atrodo, baugu būtų negerbti jų ir parašyti bet kaip.

Taip ir tavo žodžių aš klausau įdėmiai ir rašau juos taisyklingai.

Nors kartais, jei atvirai, aš užsidengiu ausis, numetu šalin rašiklį, kad tik negirdėčiau ir neužsirašyčiau. Kad tik apsaugočiau save nuo neišvengiamos melancholijos, liūdesio ar tai sunkiai pakeliamo skausmo. Bandau negirdėti tos tikrosios tiesos, kuri mums visiems bado akis savo plunksnakočiu. Stengiuosi nekvėpuoti, kad neužuosčiau tavo šildančio ir jaudinančio kvapo. Iš paskutiniųjų bandau įkvėpti du kart rečiau nei tu, tik tam kad mano alsavimas nesusilietų su tavuoju. Aš tavęs ilgstu, nors tu čia, ranka pasiekti galiu. Galiu paliesti, žiūrėti Tau į akis, galiu apsimesti jog nieko neįvyko ir misti vakarykštės nakties vaisiais.

Kartais supykstu. Ne, ne ant tavęs, supykstu ant susiklosčiusių aplinkybių, ant likimo rato, pasirinkimų. Pykstu ant tiesos, ant šviesos ir ant šešėliu puošto kūno. Bet labiausiai pykstu ant savęs, kad leidžiu sau tokią prabangą - aklai, be rytojaus. O gal jau rytojus? Fantazijos, gyvenimas, spalvos, Afrika, smėlis, saulė. O mano oazė - Tu.

Bet už viską labiausiai - aš džiaugiuosi, kad čia Tu, o ne kas kitas.

sekmadienis

Sekmadienis įsidienojo.
Lauke tvanku, žmonių daugiau negu nereikia.

Aš slapstausi.
Slapstausi nuo kitų ir, svarbiausia, nuo savęs. Bijau susitikti ir savęs nepažinti.
Nepasiduoti, nepasitikėti ir nepamilti iš naujo.
Bijau, kad savo tobulas dienas atskaičiavau, ir išnaudojau šio gyvenimo limitą. Bijau, kad neberasiu jėgų pabusti ir toliau kopti viršūnės link.

Aš čia ir dabar. Tačiau koks? Susireikšminęs, susigėdęs?
Nuvertintas ar nusivertinęs?
Kokia mano vertė? Kas aš, ir kodėl. Kodėl aš noriu miegoti, kai visi pradeda busti,
plaštakės mankština sparnus, o man vis negera.

Ar tau gera?
Ar tu laimingas toks. Toks, koks esi čia ir dabar?
Kodėl man nerašai, kodėl man nepasakoji.
Aš laukiu. Aš ir dar tūkstantis manęs lauks tavęs sekančias trylika dienų.

Ateik. Man nebe baisu.

21

mon seul trésor, mon coeur,
my lost & found, my one and only.

It's been 21 days. Twenty-one days of looking deep into your gorgeous eyes, twenty-one days of hugs and cuddles. It's been twenty-one days of independent love, happiness and careless actions.
Exactly three weeks of loving you like crazy, three weeks of my blessings, prayers and hopes for you.
These days brought Paris back to life, inspired it, and put the city in the most beautiful chansons.
These days helped the ships and boats go easily down the river while we were holding our hands.

These magic days were filled with increasing love and care towards You, my Love.  There is nothing more I need to have since I have You. I am calm, safe and most importantly loved, and to be honest it's because You've waited for ME so long.

And here I am loving you with all my heart, soul and body. Loving you from the way you look at me, how you kiss me,  to - how you stand up for me if there is a reason. I love You very much.

/Aš tave beprotiškai myliu, mano vienintelis, nepakartojamas, metų toliuos pradingęs, bet rastas./

There is not a day, when I am not grateful for having You in my life. Yes, love sometimes make us do irrational things, sometimes it hurts, but the other times its warming and comforting. And I agree to accept all these gifts if it comes with You. I am counting on this relation-ship so bad, I don't want some stupid act / person / desire / pride / …… / to take it away from me.

 I love You so much, I could die for You, I love You so much I could stop listening to the music. I love You so much I can barely breath. /Hold me./ But most of all I want you to grow bigger. I want you to get out there and grow everyday, even if I couldn't make it, I want You to grow greater and greater, keeping me some place warm in Your heart, as a sweet, comforting memory.

I want you to know that You are the best anyone could have by their side.

Dear sweetheart, I thank You for being here with me.

I love You,
Please forgive me,
me.

u will never be my dear dear friend

/ You are my sweetest downfall, I loved you first /

Jauni, neišsimiegoję, ir visada lekiantys į priekį. Mėginam aprėpti viską, kas tik įmanoma, bet turbūt taip ir turi būti. Stengiamės išvengti nemalonumų, atlikti veiksmus pačiu patogiausiu keliu, net nesistengiant "išlipti" iš savo komforto zonos. Išsiblaškę, nepatyrę ir manantys, jog žinome viską, viską nuo A iki Ž.

Koks tavo pas saldžiausias sapnas, fantazija. Kas tau suteikia džiaugsmą, kai apie tai pagalvoji, nors ir negali to turėti ar pasiekti šiuo konkrečiu metu. Kam skiri savo dienas ir kodėl mane ignoruoji? Kodėl tavo pasaulyje man nebėra vietos, o tu vistiek į mane žiūri ir koketiškai kvieti sugrįžti. Kodėl, aš save atrandu vis iš naujo, vis kitokį, o jūs jau žinote Kas Kur ir Kaip? Kodėl mano namuose nėra krosnies, o dūmai iš kamino rūksta?

Jaučiu, kad bręsta laikas sustoti, kodėl? KAIP?

Anglies monoksido į mano plaučius ir atsisveikinkim. Pasimojuokime rankomis mylėkime vieni kitus. Nesusitikime, nejauskime sentimentų, kiekvienas sugrįžkime į dienas, kai mums buvo 13! Kas gali būti geriau už tada, kai tau trylika ir visas tavo pasaulis - kiemas.

/ common daddy, common daddy, common daddy, common daddy
     carbon monoxide, soon we'll go to sleep /

Mano trylika dienų tęsis ilgiau negu amžinai, mano trylika dienų yra amžinos ir nemirtingos. Net tada kai mano kūnas bus paleistas pelenais po laukus. Net tada mano trylika dienų triumfuos ir neleis tau nusiminti. Saugos tavo namus ir šlepetes, kad tik kojos nešaltų ir nosis nevarvėti. Taip. Taip stipriai AŠ tave myliu. Taip stipriai aš tavęs nepažįstu ir tuo pačiu atsisveikinu, taip stipriai aš apie tave galvoju rytais, ir kaskart kai sutinku tas akis. Pasiilk manęs, ir apdovanok savo šypsena, sustiprink mano sielą ir paleisk mane vėjais.

/ Cigarettes and lies, I am a child, it's to soon. I have dreams of orca whales and owls, but I wake up in a fear. /

mirror mirror on the wall

Vilko kaukimas nakty, tobulo dydžio ir spalvos mėnulis, cigaretė ir mintys plaukiančios anapus.

Leisk man įkvėpti tave gyvenimui, leisk pasidalinti džiaugsmu, tave nuprausti ir paleisti į gyvenimą. Leisk man tave paturėti dar tris stebuklingas minutes.

-mišką matai?
-taip.
-pasivaikštom?
-tamsu.
-išsigandai?
-ne.

Ir vistiek man gera. Aš gi matau, kad tavo akys kalba visai kitus žodžius, nei lūpos. Aš gi žinau, kad tavo kiek siauros, blizgančios akys spindi jauduliu, susidomėjimu ir tyrumu. Nieko nelietei, nenusidėjai. Gyvenai sau saugų ir ramų gyvenimą vieną tryliką dienų. Joms praėjus mėgini įtikinti save, kad jos dar tęsiasi, taip melu maitindamas save, mane ir savo paties motiną. Trys - du - vienas. Sudegei. Jei dar ne - sudegsi. O kai suskambės durų skambutis, aš jas atidarysiu, apsimesiu, kad nieko nebuvo, ir viskas tekės sena vaga. Iki kito karto.. kol išdrįsi ir žengsi į mišką. Užsimaskavęs, už medžių, krūmų, bet eisi. Tu to dar nesupranti, gal ir aš dar nesuprantu, bet turbūt jau eini.

Plačiai užmerktos akys, gilūs atodūsiai ir žvėries alsavimas palei pat kaklą. Adrenalino jūros, saltas prakaitas vėsina deginantį kūną. Skausmas veria galvą, ašaros sūrios, diena iš dienos. Naktis į naktis.

Ballants

Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Pasiūlė obuolį ir davė teisę rinktis. Ji pasirinko, jis puolė iš paskos. Prabėgo tūkstančiai metų, mes vis dar turime teisę rinktis ir kažkas seks kartu.

Ko vertas gyvenimas, kai galvoji tik apie save ir tai, kaip priversti kitus tave gerbti ir tavimi didžiuotis. Saulė teka ir leidžiasi, lietus toks pat gaivinantis, apvalantis, o tavo akys vis kitų, besikeičiančių akių atspindy. Tavo alsavimas į kažkieno kito kaklą, tai mano cigaretės dūmas. Tu vis ateini ir mane stebi iš šalies, siunti savo draugus mane išmėginti, bet niekada neparodai, kas esi. Apie mane žinai viską, pažįsti kiekvieną kūno išlinkimą ir mano atsidavimą tau. Supranti ką noriu pasakyti, bet apsimeti, tik tam, kad  vėl eičiau ir vėl krisčiau, nepajėgčiau atsikelti, ir toje tamsybių persmelktoj palėpėj, kur drėgna ir šilta - pūčiau.  O kodėl tą palėpę užkasei? M? Aš jau dešimtmetį, nuo tada kai man sukako vienuolika, kruvinais pirštais bandau prisikasti į paviršių iš pragaro gelmių. Vienuolika metų saviugdos, savitvardos ir nuolankumo. Vis tikėdamas, kad kažką rasiu aš nesiskundžiu ir kasu toliau. <..>

Ei, ten vasara? Kodėl taip karšta ir tvanku?
Aš ištroškęs, paliek žemę vandeniu.
Ačiū tau. Aš amžinas tavo tarnas.
Aš esu aš. Aš esu Jis. Mes esame.

..

Atgal dienas skaičiuoju, ir jau matau, kaip esu viršuje ir mėgaujuosi dangiškais malonumais: bendravimu,  kitų šypsenomis, džiaugsmu ir vidine laisve. Tai man padeda neužmigt palėpėj. Man šlykštu čia būti, ji per daug sava, ir per daug AŠ. Kiekvienas kampas, laiptai vedantys į niekur, sena spinta, radija, grindys ir sienos. Viskas, kas čia sudėta yra AŠ, ar bent tai, kas iš manęs liko. Daugiau nebetversiu, todėl užsimerkiu ir skraidau padange, kur taip švaru ir tobula. Kur vėsu ir sausa. Kur ne aš. Aš - paukštis. Mažas paukščiukas. Padangėj jokių vanagų ar erelių, tik maži paukščiukai.
Plast.
Jokių dūmų, muzikos. O svarbiausia - jokios traukos. Viskas tarp žemės ir dangaus. Aukso vidurys.
<...>
Ieva, o kodėl?
Brangus, ko-dėl?

ledas ir tamsa.

Tas visas sunkumas ir liūdesys privalo būti paleisti. Privalo būti išvaryti kaip šėtonas, o jei ne - tau tris kart kentėti pragaro virtuvėj.
Iš upių gilumų kada pradės tekėti ašaros ir kraujas, tu atversi akis ir sustingsi. Kaip ledo karalienė, žiūrėsi šalta ir neabejingai, veidas nieko nesakys, o viduje degsi, kaip dabar degi. Tavo protas, tavo mintys, svajonės, siekiai paskęs tamsybėje ir pasiklys bedugnės labirintuos. Tai tave varys iš proto, tave lėtai draskys ir braižys. Subjaurotu vidumi nepatiksi net Danijos princui, o visi kunigaikščiai taip ir pasiliks vieniši su savo šeimomis. Jie tavęs neteks, tu Jų neteksi. Jie tavęs nekęs - tu jų geisi. Širdies draugų tu neturėsi, nes širdį tamsa paslėps po devyniomis klostėmis ir šešiolika kirčių. Sulaikiusi kvapą stebėsi laimingus, išrinktuosius, apšviestuosius, o pati - tokia niekada nebūsi. Jie tavęs nepastebės, o tu juos priverstinai persekiosi. Jie apie tave pasakos legendas, tyčiosis, nes ne Herojė tu, o tu sustingusi žiūrėsi.
Vis pūsi, pūsi, pūsi drėgnam, graudinančiam šešėly.

Kaip man gaila atsisveikint. Kaip gaila tų kelių žavumo persmelktų akimirkų. Kaip man gaila tave paleisti, kad supūtum vidumi ir spindėtum išore.

Milijonas ir trys.

Koks jausmas gyventi šešėly?

Ar tau skauda, kai matai gražią šeimą: gražų vyrą, moterį, gražius vaikus?

Ar esi kada svajojęs apie tobulą laisvę, gyvenimą su negandomis, nuopoliais ir pakilimais? Ar mėginai kada pasislėpti nuo visų, apsimesti kuo nesi ir taip gyventi tūkstantį dienų ir vieną naktį?

Drauguži, aš jau pavargau. Aš nebe pakeliu savo pečių, kurie ir taip nuo vaikystės, kada pasaulis mane pažino, liko, linko ir pavirto kupra. Kupriuko muzikanto kupra.

Nuo tos dienos, kada užsimaniau būti laimingas, aš tampu vis liūdnesnis: mano ašarų liaukos traukiasi ir džiūsta. Mano džiaugsmas man nepasiduoda, maži vargai tapo nereikšmingi, o užuojauta ir supratimas virto egoizmo priepuoliais.

Nejaugi man dygsta juodosios gulbės sparnai? Gal aš nebe pakeliu minčių apie tave ir tavo pasaulį, kuriame aš niekaip nepritampu, neįsipaišau. Aš stengiuosi atvirsti į žmogų,. prašau didžiųjų dievų man padėti, bet jiems nė motais. Jie mane pamiršo vos tik man gimus, ir atsuko nugarą pirmą kartą man atvėrus akis. Tada aš dar nieko nebijojau, buvau silpnas, bet nepalaužiamas. Buvau tobulo kūno ir be nuodėmės. Tyras ir nekaltas . Mėlynos akys prašė dėmesio, o rankos stiebėsi į šilumą. Tik dabar po dvidešimties mėtų aš vis labiau pasigendu tos šilumos ir dėmesio. Tos apgaubiančios šilumos ir šviesos.

Ne, negalėčiau pavadinti to meile. Juk meilės nėra. Yra tik atskiri komponentai sudarantys meilę. Taip ir muzikos nėra, tik natos ir garsai. Nėra ir šokolado, pieno, miltų, vyno ar žaislų. Tai gal ir manęs nėra, gal ir tavęs nėra. Tai kam tada gyventi ir kvėpuoti. Kam alinti žemę ir iš lėto ją žudyti.

Ech, kad tik kas duotų man laimę parinkti pačiam savo gyvenimą. Išvaizdą, šalį, darbą, profesiją, metinias pajamas. VISKĄ. Turbūt būtų nuostabu. Gal net nuostabiau ir gražiau už tūkstantį nėščių, mylinčių moterų. Gražiau už tūkstantį paklydusiu romantiškų minčių, už nuodėmingas akis ir prikimusį balsą. Gražiau už tobulos moters klubus ir kojas, kada dėvi aukštakulnius. Už viską.

Prietemoje, kai mes užmerkiam akis ir atveriam širdis, išsiilgstam paguodos ir supratimo. Rytais, vos vos prabudę, pasiilgstam švelnumo ir skanaus kvapo. Taip ir vaikštom visada kažko išsiilgę, ištroškę. Mirštam po vieną, po du, tris, dešimtis ir milijonus. Bet vistiek mirties išsiilgstam, ji mus įkvepia ir saugo.

Taip ir baigiasi viskas. Šviesa tunelio gale? Vargu. Tamsa? Irgi abejoju. Tikriausiai prietema. Tai - ką mes visi gerai pažįstame ir ko mes esame nusipelnę. IKI pabaigos, iki ateis galas. Ateis pabaiga.