mono123

Susirask laimę toliau negu užmato tavo akys. Susikurk ateitį pats ir bėk kuo toliau nuo mūsų. Nuo savęs, manęs. Įkvėpęs naujo, šviežiai gaivaus oro atsimerk. VIENS, DU, TRYS ir tu jau visai nauja, niekam nepažįstama persona, kuriai stingdo kraują nepažįstami vaizdai rėžiantys mažas akis.

Sveikinu, tu palietei jį. Tą naują ir dar nepažįstamą rytojų. Patinka ką matai? Man patiktų. Dideliai pastatai, žmonės, veidrodžiai. O kiek veidrodžių, visi tikri, neiškraipo, tik apšviečia, kad pamatytum tikrąjį savo grožį.
Kodėl ašaros temdo tavo akis?
Matai, tai juk džiaugsmas persipynė su nežinomybe. Viskas natūralu, tikra.
Pasiilgsi manęs? Pasiilgsi... aš tavęs jau dabar ilgiuosi.
Man širdį drasko tavo šaltas žvilgsnis. Apsimeti, kad viskas gerai, bet taip nėra.
Kodėl tyli? Pasakyk ką nors, aš jau 11 metų ruošiausi tai dienai. Ji išaušo ir supratau, kad aš nepasiruošęs labiau negu tu.
Bet tu slepiesi? Pasirodyk, leisk dar kartą pažiūrėt į tavo vandenyno aušros pilnas akis.
Žavu. Man ir vėl gera žavėtis.

Na gi apsisuk ir eik iš čia. Prašau.

aš
tave
MA-TAU.

Viens du trys.

Žinai nemėgstu atsiveikinimų. Jie tokie persunkti liūdesio ir pasimetimo, kurio lygiai taip pat nemėgstu. Dar labiau nemėgstu kai reikia atsisveikinti su savimi. Kokia beprotystė atsisvekinėti su savimi, jei vėliau reikia vėl taikytis ir susitikti kokioj kryžkėlėj. Ten privalai save surinktį iš gabaliukų ir šypsotis jei kažkas stebi.

mus kažkas stebi?