Žinai nemėgstu atsiveikinimų. Jie tokie persunkti liūdesio ir pasimetimo, kurio lygiai taip pat nemėgstu. Dar labiau nemėgstu kai reikia atsisveikinti su savimi. Kokia beprotystė atsisvekinėti su savimi, jei vėliau reikia vėl taikytis ir susitikti kokioj kryžkėlėj. Ten privalai save surinktį iš gabaliukų ir šypsotis jei kažkas stebi.
mus kažkas stebi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą