įkvėpk mane!

ir nesvarbu, kad tu išėjai, kad nebegrįši.
nesvarbu, kad tavęs ir manęs nebėrą, o tik Jūs ir aš.
-
aš išeičiau į lietų ir tūnočiau valandų valandas, kad tik nuplautų man tuos nuostabus prisiminimus nuo pečių. kad viską užmirščiau ir nieko neprisiminčiau. kad va taip ramus švarus ir tikras.
-
pertai, kartais, kai tu išeini aš prie lovos pasidedu pistoletą, peilį ir taburetę, o ant jos virvę. kad, jei kartais nubusiu o tavęs nebus čia, aš išeičiau tavęs ieškoti. trys nuostabiai genialūs keliai.
-
aš dabar suprantu. aš suprantu, bet nemoku patikėti. man dvidešimt du. beveik keturiasdešimt keturi. o aš dar neturiu vaikų, dar neturiu namo. aš dar čia. mano mylimas lietaus, liūdesio, sentimentų, depresijos, nedarbo ir gražulio šalie, nepyk. aš ant tavęs nepykstu, aš išvyksiu VISAM.
-
kas jei ne mes pakeisim mūsų likimus. drąsos, auksinis jaunime, energijos ir polėkio pirmyn. mes savo kiautą ir daryk ką nori.
-

prašau pareik ir vėl įkvėpk mane stebuklinėms trylikai dienų, o tada. tada padaryk, kad laikas sustotų. tik tu ir aš. trylika iki kol išeisim.