Sėdėjimas. Laukimas, užtat visiškai ramu. Nieko tvirto, nieko pagrįsto. Jokio pagrindo, tik neaprėpiama laisvė ir įpareigojanti tyla. Garso takelis kintantis, nuo "tak tak tak tak" iki giedančio choro. Vakarėja, bet pro langus dar skverbiasi šviesa, butas didelis, beveik 100 kvadratų ir trijų apskritimų. Už nugaros senas, išsiderinęs fortepionas, kairėje sovietinis veidrodis, šalia jo - darbo stalas. Prie jo palikęs žalsvas šešėlis, besikeičiantys vaizdai kompiuterio ekrane. Ir gilus alsavimas, ar tai iš susijaudinimo, ar iš ramybės. Nenuoseklus ir gilus. Aš pats - įsitaisęs žaliame, sename kaip dinozaurai, fotelyje. Kojos juda, minčių ne marios, o šešėlio daug. Sustokim akimirka. Kas vyksta? Kur aš esu.
Ar tiesa, kad "Jei tavęs čia nėra, tavęs nėrą išvis."? Ar aš esu. Kartais aš išnykstu, ir niekaip neįsipaišau į šitą žalio šešėlio gyvenimą, kartais paskęstu jame ir jaučiuosi didele dalimi to pasaulio kuriame dar neteko pabūti. Muzikos takelis blaškantis, bet už tai šešėlis vis dar nejuda, tyko, trauktis neketina.
Negaliu atpažinti šito pasimetimo, neapsisprendimo ir neužbaigtumo. Negaliu perskaityti taisyklių ir pamėginti suvokti kas vyksta. Vyksta pasiutusiai greitai, bet taip neužtikrintai, taip laisvai ir neįpareigojančiai, jog verkti norisi. Norisi verkti ir juoktis vienu metus. Nes gera nuo laisvumo ir bloga nuo laisvės.
Tai.....
Kas tu? Kas esi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą