Susimoviau.

Nebūtina numirt, kad girdėtum, ką noriu pasakyt dabar:
Prašau, palik mane ramybėje, Gyvenime, palik. Palik.
Ramybės noriu, štai ko. O dabar palik.
Ačiū. Jau išėjai? Dar ne? Kodėl?
Gi nieko neturiu tau pasakyt.
Todėl tylėsiu, kaip akmuo balandžio vidurį.
Tyliu.
Ką sakai? Šalta? Ne, baik Tu. Tyliu. Palik.
Viskas ką norėjau pasakyti, turbūt jau pasakiau.
- Žinau.
- Tai jei Žinai, ko dar esi? Išeik! Štai durys, matai?
- Matau.
- Tai išeik prašau. Juk nesunku. Atidarai baltas duris, už jų tamsesnės - rudos. Toliau mažas kiemas ir siaura, vakarais nepašviesta gatvė. Va, išeik, prašau.
- Negaliu. Neprašyk.
- Kodėl?
- Dar daug turiu nuveikti. Turiu. Atnešiau skausmą ir liūdesį tavo dienoms. Dar nešiu nepaliaudamas, nes taip reikia. Žinoma, ir džiaugsmą nešu, ir taip pat tolygiai jį nešiu. Bet išeiti negaliu.
- Nekalbėk su manimi. Susipykau.
- Žinau. Pyk. Pyktis veliau atneš sielvartą į tavąsias dienas. Pamatysi.
[vis dar nešneku.]
- Taip ir tylėsi? Nieko nesakysi?
- M-m.
- Tai tokie mes draugai? Aš pasakau tau tiesą, o tu manęs nebepažįsti?
- Nebuvom mes draugai. Nebuvom. Taip aš mylėjau tave. Taip man buvai svarbus. Viskas baigta. Aš, supranti, pavargau... pavargau laukti geresnių dienų. Gyvenime, šitas pasaulis ne man.
- Nebūk toks tikras.
- Aš Tau papasakosiu tai, ką tu veikiausiai ir taip žinai. Va, prieš kelias naktis sapnavau, kad buvo pasaulyje, kuriame man taip gera. O iš tenai danguje matėsi besisukanti ŽEMĖ. Ji buvo labai graži. Spindinčiai nušviestą Saulės, ji atrodė tobula. "Bet tai tik išorė",- pasakiau pusgarsiu ir nuėjau savais keliais į geresnį rytojų. Dabar žinau, kad ne čia aš turiu būti, o kitur.
- Apie tą sapną nieko nežinau. Na, gal tik girdėti teko, tavo prisiminimuose. Ir viskas.
- ačiū. Gerai, bent tai.
- Žodžiu, jei nori, trumpam tave palieku. Jau naktis. Nakty kartu nebūnu, jei miegi. O tu beveik miegi. Tu pagalvok gerai, ar tikrai nori ištarti man "Sudiev". Jei taip, tai vienintelė išeitis pačiam pasitraukti. IKI! Tikiuosi, kad dar pasimatysim.
- Mhm.