sekmadienis, kovo 15

Liūdesio kupinas dienos metas

Ir štai, šiandieninė nuotaika, visiškai kontrastinga vakarykščiai. Kaip ir oras.
Pamenu, esu rašęs apie tai, kad žmogus yra bejėgis ir dažnai gali atsitrenkti į "sieną". Va aš atsitrenkiau, o gal tiesiog išvydau ją nepasėjęs atsitrenkti. Tiesiog negaliu gerai jaustis, kai mano gyvenime sukasi žmogus, kuris po truputį leidžiasi laiptais žemyn. Liūdna, pikta ir sunku. Ką daryti nežinau.
Norėčiau būt jam it brolis, ar draugas..toks autoritetas. Žinoma, tektų pasikeisti man pačiam. Aš, atrodo, padaryčiau viską, kad tik žinočiau, jog tai jam padės atrasti tikrąjį save, kad jis atskirs juodą ir baltą....................... .
Taip, Jam nelengva. Taip, mums visiems sunku. Ir viduje atsiranda toks altruizmo gimdomas jausmas padėti. PADĖTI. ir šį jausmą slopina klausimas KAIP KAIP KAIP KAIP? . Esu bejėgis. Kaip prieiti prie žmogaus.
O gal likt liberaliu ir leist jam eiti savu keliu?
Apsimesti, kad nematau, ir sakyt: "Šaunuolis".
Bet tokias mintis iškart šalin veju
Negaliu aš kitaip. Nemoku. Nors pats ne šventuolis.
Viskas griūva. Gerai bent tai, kad šiandien saulę turiu, o apie rytojų negalvoju. Kaip bus taip. Blogiau jau nebus. Tikiuos. O šiaip ar taip greit atsidursim kapuos.


Komentarų nėra: