O, Viešpatie, aš nusidėjau. Savo mintimis ir žodžiais.
Viešpatie, ar aš atliksiu misiją?
Brangus, ar kada nustosiu niekinti kūną ir purvinti sielą savo?
Sustok. Atsipalaiduok ir užmerkęs akis pailsėk.
Matai? O gal girdi?
Tas laikas kai išnyksta pinigai ir kūną užlieja šiluma.
Tada pamiršti save ir daiktus, ir mėgini pamatyti
tikrąją gyvenimo vertę, kad nebūtų gyvenimas tuštuma.
Cha! Neišeina? Susilaužyk koją, padek savo plaukus.
Juokauju. Nesistenk.
Nepamatysi ir neišgirsi. NE taip paprasta.
Esam tokie padarai, tokie labai keisti.
Iš tikrųjų. Reikia tiek ne daug, kad gulėdamas 4 valandas ir neužmigdamas, žmogus, galvotų apie kažką neįmanomo, o visa tai jam kaitintų kraują ir priverstų širdį plakti tankiau. Po to, atsibundi. Dar pagyveni kraują užpludusioje euforijoje, ir susivoki kad iš tikrųjų tai tik tavo vaižuodtė. Nieko nėra. pšššš. Puodelis ledinio vandens į veidą.
Aš tas žmogus, dėl kurio mane perspėjo tėvai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą