Užburtas ratas, kuriame įstrigau, žudo.
//
Kaip gera žiūrėti į gražius žmones. Žmogus, gražus išorę, tavo kūną priverčia virpėti ir tvardytis. Žmogus, gražus vidumi, tave džiugina, užpildo tavo dvasinį pasaulį. Abiejais atvejais, vėliau tenka viduje iškęsti agoniją. Jausti, kaip dūžti į tūkstančius dalių, vien dėl to, kad jautiesi nepilnavertis. Esi tuščias STIKLAINIS. Prarandi tikėjimą žmonėmis, savimi. Prarandi žemę, orą, vandenį. Trokšti užsidaryti ir sprogti. Trokšti, kad kas paimtų už rankos, apkabintų ir tyliai į ausį pasakytų: 'Tu man esi labai svarbus'. Bet tikram gyvenime taip nebūna. Tai neegzistuoja. Mes, žmonės, linkę apie tai negalvoti. Kartais savanaudiškai pagalvoti: "ai praeis, visada praeina jam. Be to, jei norėtų pats pasipasakotų". Tuomet ramia širdimi gyventi toliau. O gal taip ir turėtų būti, gal paguodos žmogus turėtų ieškoti kitur? Visą energiją nuteigti į Alachą, Mariją, Jėzų Kristų, Dovydą, ar kokį dievą, kad tik kur aukščiau. Tada savo neigiamas emocijas išsiųstume į kitą dimensiją. <...> .
O brangus, Pasigailėk manęs.
leisk man išlipt iš traukinio. ir sulaikyk mane kai lipsiu.
//ir atsivėrė dangūs, ir prapliupo liūtys, nesiliovė tris pilnatis, kol tu sukalei laivą iš pūvančių rastų ir sukvietei žmones. Jie atsivedė gyvulius, vandens ligi kelių, jie žiūrėjo į tavo karščiuojantį veidą ir nė vienas nelipo ant denio. Tu šaukei tris naktis, lietui pečius čaižant, kol aplink liko vien sraigės; ir tu nejautei skausmo kai traiškei jų kiautus kojom basom. Ir iškėlei bures trečią dieną, ir išplaukei vienas: - kokį didelį laivą tu sukalei ir koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai. tuščias //
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą