žavu.

Milijonas ir trys.

Koks jausmas gyventi šešėly?

Ar tau skauda, kai matai gražią šeimą: gražų vyrą, moterį, gražius vaikus?

Ar esi kada svajojęs apie tobulą laisvę, gyvenimą su negandomis, nuopoliais ir pakilimais? Ar mėginai kada pasislėpti nuo visų, apsimesti kuo nesi ir taip gyventi tūkstantį dienų ir vieną naktį?

Drauguži, aš jau pavargau. Aš nebe pakeliu savo pečių, kurie ir taip nuo vaikystės, kada pasaulis mane pažino, liko, linko ir pavirto kupra. Kupriuko muzikanto kupra.

Nuo tos dienos, kada užsimaniau būti laimingas, aš tampu vis liūdnesnis: mano ašarų liaukos traukiasi ir džiūsta. Mano džiaugsmas man nepasiduoda, maži vargai tapo nereikšmingi, o užuojauta ir supratimas virto egoizmo priepuoliais.

Nejaugi man dygsta juodosios gulbės sparnai? Gal aš nebe pakeliu minčių apie tave ir tavo pasaulį, kuriame aš niekaip nepritampu, neįsipaišau. Aš stengiuosi atvirsti į žmogų,. prašau didžiųjų dievų man padėti, bet jiems nė motais. Jie mane pamiršo vos tik man gimus, ir atsuko nugarą pirmą kartą man atvėrus akis. Tada aš dar nieko nebijojau, buvau silpnas, bet nepalaužiamas. Buvau tobulo kūno ir be nuodėmės. Tyras ir nekaltas . Mėlynos akys prašė dėmesio, o rankos stiebėsi į šilumą. Tik dabar po dvidešimties mėtų aš vis labiau pasigendu tos šilumos ir dėmesio. Tos apgaubiančios šilumos ir šviesos.

Ne, negalėčiau pavadinti to meile. Juk meilės nėra. Yra tik atskiri komponentai sudarantys meilę. Taip ir muzikos nėra, tik natos ir garsai. Nėra ir šokolado, pieno, miltų, vyno ar žaislų. Tai gal ir manęs nėra, gal ir tavęs nėra. Tai kam tada gyventi ir kvėpuoti. Kam alinti žemę ir iš lėto ją žudyti.

Ech, kad tik kas duotų man laimę parinkti pačiam savo gyvenimą. Išvaizdą, šalį, darbą, profesiją, metinias pajamas. VISKĄ. Turbūt būtų nuostabu. Gal net nuostabiau ir gražiau už tūkstantį nėščių, mylinčių moterų. Gražiau už tūkstantį paklydusiu romantiškų minčių, už nuodėmingas akis ir prikimusį balsą. Gražiau už tobulos moters klubus ir kojas, kada dėvi aukštakulnius. Už viską.

Prietemoje, kai mes užmerkiam akis ir atveriam širdis, išsiilgstam paguodos ir supratimo. Rytais, vos vos prabudę, pasiilgstam švelnumo ir skanaus kvapo. Taip ir vaikštom visada kažko išsiilgę, ištroškę. Mirštam po vieną, po du, tris, dešimtis ir milijonus. Bet vistiek mirties išsiilgstam, ji mus įkvepia ir saugo.

Taip ir baigiasi viskas. Šviesa tunelio gale? Vargu. Tamsa? Irgi abejoju. Tikriausiai prietema. Tai - ką mes visi gerai pažįstame ir ko mes esame nusipelnę. IKI pabaigos, iki ateis galas. Ateis pabaiga.

gyvenimas vienas. o plaučiai - du.

Sigur Ros - Viorar Vel Til Loftarasa - English subtitles