Susikaupimas tuštybei ir vidiniam aimanavimui.
Kaip priversti kūną judėti, jausmus - pabusti. Su žiema atsisveikinti.
Net ir norėdamas savęs neperšoku, lyg bamba būtų išaugusi aukščiau kaktos. Tokios galimybės, tokie mostai, tokie ir nuopoliai, pamokos, moralai.
"Ji buvo panaši į ką tik iš kokono išsiritusią plaštakę, kuri skrido į Rokio šviesą." E.R.
Ar ir aš taip jaučiuosi? O gal trankausi į stiklą. Pavasaris tiek daug ir tiek mažai. Štaaai tiek. Ir viskas? O kas toliau? Nekažkas?
Daryk kanors!!! daryk kanors!!!!!!
Tiek padrikų minčių, saulės taip išsiilgau. PASAKA.
Bet aš žinau, kad ateis ketvirtadieniais, vakar ir aš vėl įkvėpsiu giliau negu visada. Aš pabusiu ne vienas o su savimi.
TO THE MORNING.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą