Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi...
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu...
S.N.
Nėra. Tik tuščia, nyku ir nepažįstama, nors velniškai artima. Išprotėjęs pavasari, ar kada mane surasi?
Begalinis išsekimas, išsiilgimas ir apnikusi beprotystė. Troškimas mirties, kuri be perstojo traukia savo juodo aksomo šydu. Taip pritraukdama pas save, taip atitolindama nuo gyvenimo. Visada žavi, kausto, leidžia pasijusti laisvam ir neįpareigotam.
<...>
Atsistojęs ant bedugnės krašto jis šaukte šaukėsi mirties. To aksominio švelnumo, kad paliestų, apgaubtų, paslėptų. Kad apglėbtų šilta drėgme ir taip išlaisvintų.. Atsidavė jai, pasviro į priekį.. Ir atsibudo jau kitur. Kita šalis, kiti tėvai, pažįstami, draugai. Kitos mintys, tikslai, jausmai ir išgyvenimai. Taip jam sekėsi dar 3 metus, kol..
Kol.. ateis ir..mirtis
išvaduos iš tos, it labirintuose klaidinančios, beprotystės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą