Kai žvelgiu giliau negu norėčiau matyti, nevalingai užmerkiu akis.
Nebegaliu įkvėpti, judėti ir jausti.
Šaltis ir baimė sukausto.
Jausmai užslėpti.
Tavęs nebėra.
Mūsų irgi.
Tik aš.
Aš.
Vėl aš.
Vienas aš.
Visąlaik vienas.
Vienas su savimi.
Vienas išsigandęs aš.
Viskas tik aš, man nebūnant.
Ko galima tikėtis iš vieno manęs.
Kada viskas tik apie mane, netyčia ir nekaltai.
Aš užsimerkęs nebe pastebiu tavęs ir mūsų, o turėčiau..
Turėčiau kartoti tau apie mus, o labiausiai apie tave, bet tik AŠ.
Norėčiau tave apsaugoti nuo savęs, bet aš tavęs negirdžiu, o tu neklausai.
Gimstame po vieną, kvėpuojame ir skaitome knygas ir meldžiamės.
Lygiai taip ir mirštame..vieni sušalę ir net nesugalvoję atsisveikint.
Nesirinkdami dienos, valandos, priežasties ar laiko - nieko.
Ateiname vieni ir išeiname, mylėję, verkę ir nekentę.
Bet atsiranda laimingesnių už mirtinguosius.
Ne tokių egoistų, ne sau, o kitiems, jiems.
Tų, kurie gyvenime sau leidžia mylėti.
Leidžia apsikabinti ir šypsotis.
Nesigėdija savo jausmų.
Nesibaido atsakomybės.
O ją prisiima drąsiai.
Būna po du, kartu.
Būna kits kitam.
Būna meile
Aistra ir
KArTU.
Plaukioju nežinomybės vandenyse, sustingime, įšale ir nebūtyje. Sniego aukščiau juosmens, pūga - galo nematyti. Raudonos kambario sienos primena tavo karštą alsavimą, netvarka - mūsų gyvenimus, o tu.. Tu man primeni koks aš bejėgis. Silpnas, liūdnas ir tylus.
Atgulęs tave gražia mintim lydžiu, sapnuos bandau apsaugoti.
//Mylimas pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.//
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą