sekmadienis

Sekmadienis įsidienojo.
Lauke tvanku, žmonių daugiau negu nereikia.

Aš slapstausi.
Slapstausi nuo kitų ir, svarbiausia, nuo savęs. Bijau susitikti ir savęs nepažinti.
Nepasiduoti, nepasitikėti ir nepamilti iš naujo.
Bijau, kad savo tobulas dienas atskaičiavau, ir išnaudojau šio gyvenimo limitą. Bijau, kad neberasiu jėgų pabusti ir toliau kopti viršūnės link.

Aš čia ir dabar. Tačiau koks? Susireikšminęs, susigėdęs?
Nuvertintas ar nusivertinęs?
Kokia mano vertė? Kas aš, ir kodėl. Kodėl aš noriu miegoti, kai visi pradeda busti,
plaštakės mankština sparnus, o man vis negera.

Ar tau gera?
Ar tu laimingas toks. Toks, koks esi čia ir dabar?
Kodėl man nerašai, kodėl man nepasakoji.
Aš laukiu. Aš ir dar tūkstantis manęs lauks tavęs sekančias trylika dienų.

Ateik. Man nebe baisu.

Kūnas

Mano kūnas nepralaidus nerinui ir susijaudinimui. Mano kūnas apsimeta jog niekada nebuvo palikęs šios vietos. Mano kūnui Ramu.