sin

yesterday when she came, she said I was a great sinner.
but why can't she understand that it's him the sin.
how can't she see, how could she be so oblivion.
how could I be so intruding, and you so ashamed. 
I was always there to touch your soul, but you just gave your body to me.

/ - look up. is this a reflection?
  - reflection it's only you.         /

nothing was real. neither your touch, nor my feelings.
we were floating on a casket in the middle of the dead sea.
I was aiming for something greater.
meanwhile you where looking for a shore to be safe.
imprisoned but safe.
I wish I drowned then, silently settled  at the bottom.

/ from she it begins and she is the end. /

so I became something greater.
I became the sinner.
and you my greatest sin.


ne vaikų užrašai (1)

ate laime

kaip džiaugtis svetima laime
kai savąją purve vartai.
nugara į viršų,
veidu į apačia.

o kokią laimę turi veidas?
ar turi auskarų, ar turi šypseną
ar turi gražius plaukus,
koks prakaito kvapas?

ar laimė prakaituoja?
aš prakaituoju kai matau tave,
kai girdžiu ir uodžiu tave.
koks tavo kvapas?

o koks išdavystės kvapas?
kuo persismelkia aplinka,
kada išsiduodi, išduodi
ir tampi rodiklis nulis.

kas tu esi? kuo gyveni?
kada aš tave paleisiu
ir kada tu nebebūsi man svarbus
kada aš liksiu sau.

ar tu mano laimė?
kodėl nekvepi cinamonu, kardamonu
tik perkandus kažkoks salstelėjęs,
gal karstelėjęs. joks.

išprakaituoti tave ir išsimaudyti
viskas ko aš noriu šiandien.
kad nebebūtum manyje,
kad paliktum ir apleistum mane.

atsiimu prašymus būti čia
būti dabar ir būti man
man tavęs, kaip šuniui trečia:
nereikalinga,  purvina ir smirdanti.

atsisveikinu su laime, tik tam
kad vėl pasisveikinčiau
bet šįkart su savąją.
su tyra ir neišgalvota.

egoistiška, narciziška, bet
tikra laime.
ta Laima kuri mane kels į
debesis, ir į naują, negyventą, įkvepiantį, rytu alsuojantį rytojų. Su saule, su pavasariu, sprogstančiais žiedais. Ir tikra, ištikimą meilei, bei spalvotu rūpesčiu. ačiū.

vinegar

Kartais man atrodo, kad kai kurie žodžiai nusipelnė būti rašomi taisyklingai, lietuviškai. Atrodo, baugu būtų negerbti jų ir parašyti bet kaip.

Taip ir tavo žodžių aš klausau įdėmiai ir rašau juos taisyklingai.

Nors kartais, jei atvirai, aš užsidengiu ausis, numetu šalin rašiklį, kad tik negirdėčiau ir neužsirašyčiau. Kad tik apsaugočiau save nuo neišvengiamos melancholijos, liūdesio ar tai sunkiai pakeliamo skausmo. Bandau negirdėti tos tikrosios tiesos, kuri mums visiems bado akis savo plunksnakočiu. Stengiuosi nekvėpuoti, kad neužuosčiau tavo šildančio ir jaudinančio kvapo. Iš paskutiniųjų bandau įkvėpti du kart rečiau nei tu, tik tam kad mano alsavimas nesusilietų su tavuoju. Aš tavęs ilgstu, nors tu čia, ranka pasiekti galiu. Galiu paliesti, žiūrėti Tau į akis, galiu apsimesti jog nieko neįvyko ir misti vakarykštės nakties vaisiais.

Kartais supykstu. Ne, ne ant tavęs, supykstu ant susiklosčiusių aplinkybių, ant likimo rato, pasirinkimų. Pykstu ant tiesos, ant šviesos ir ant šešėliu puošto kūno. Bet labiausiai pykstu ant savęs, kad leidžiu sau tokią prabangą - aklai, be rytojaus. O gal jau rytojus? Fantazijos, gyvenimas, spalvos, Afrika, smėlis, saulė. O mano oazė - Tu.

Bet už viską labiausiai - aš džiaugiuosi, kad čia Tu, o ne kas kitas.

sekmadienis

Sekmadienis įsidienojo.
Lauke tvanku, žmonių daugiau negu nereikia.

Aš slapstausi.
Slapstausi nuo kitų ir, svarbiausia, nuo savęs. Bijau susitikti ir savęs nepažinti.
Nepasiduoti, nepasitikėti ir nepamilti iš naujo.
Bijau, kad savo tobulas dienas atskaičiavau, ir išnaudojau šio gyvenimo limitą. Bijau, kad neberasiu jėgų pabusti ir toliau kopti viršūnės link.

Aš čia ir dabar. Tačiau koks? Susireikšminęs, susigėdęs?
Nuvertintas ar nusivertinęs?
Kokia mano vertė? Kas aš, ir kodėl. Kodėl aš noriu miegoti, kai visi pradeda busti,
plaštakės mankština sparnus, o man vis negera.

Ar tau gera?
Ar tu laimingas toks. Toks, koks esi čia ir dabar?
Kodėl man nerašai, kodėl man nepasakoji.
Aš laukiu. Aš ir dar tūkstantis manęs lauks tavęs sekančias trylika dienų.

Ateik. Man nebe baisu.

21

mon seul trésor, mon coeur,
my lost & found, my one and only.

It's been 21 days. Twenty-one days of looking deep into your gorgeous eyes, twenty-one days of hugs and cuddles. It's been twenty-one days of independent love, happiness and careless actions.
Exactly three weeks of loving you like crazy, three weeks of my blessings, prayers and hopes for you.
These days brought Paris back to life, inspired it, and put the city in the most beautiful chansons.
These days helped the ships and boats go easily down the river while we were holding our hands.

These magic days were filled with increasing love and care towards You, my Love.  There is nothing more I need to have since I have You. I am calm, safe and most importantly loved, and to be honest it's because You've waited for ME so long.

And here I am loving you with all my heart, soul and body. Loving you from the way you look at me, how you kiss me,  to - how you stand up for me if there is a reason. I love You very much.

/Aš tave beprotiškai myliu, mano vienintelis, nepakartojamas, metų toliuos pradingęs, bet rastas./

There is not a day, when I am not grateful for having You in my life. Yes, love sometimes make us do irrational things, sometimes it hurts, but the other times its warming and comforting. And I agree to accept all these gifts if it comes with You. I am counting on this relation-ship so bad, I don't want some stupid act / person / desire / pride / …… / to take it away from me.

 I love You so much, I could die for You, I love You so much I could stop listening to the music. I love You so much I can barely breath. /Hold me./ But most of all I want you to grow bigger. I want you to get out there and grow everyday, even if I couldn't make it, I want You to grow greater and greater, keeping me some place warm in Your heart, as a sweet, comforting memory.

I want you to know that You are the best anyone could have by their side.

Dear sweetheart, I thank You for being here with me.

I love You,
Please forgive me,
me.