saugu

gaivaus oro įkvėpęs 
jis įsileido gyvenimą į savo išvalytus namus,
kur dar daugiau meilės, tikėjimo ir šilumos. 
kur aplink tik prisilietimai, šypsenos, ir šviesa.
visi daiktai švyti dangiškomis mintimis. 
akių nevargina, todėl nebaisu.
triukšmo nė kvapo, nebent vaikiškas juokas.
saugu.

dovana

Naktimis aš dovanoju save tau ir nematytiems toliams, savo mintims aš leidžiu nuklysti ten, kur pats kūnu nepabuvojau. Ne apie šalis, vietas ar vandenynus aš kalbu, apie jausmus. Aš atsisėdu ant medinės taburetės, atsiremiu į vėsoką sieną ir keliu save iš situacijos į situaciją, iš meilės, liūdesio, džiaugsmo istorijų, į kitas - gražiasnes, ryškesnias, į tikriasnes dienas. Į dienas, kurias aš vadinu filmais, kur kiekviena detalė, kiekvienas žvilgsnis man reiškia daugiau nei tau, kur svarbi kiekviena akimirka, prisilietimas ir atokvėpis. Kur svarbiausia esi - Tu ir visas pasaulis apie tave.
Po kiek laiko atsimerkiu, pasitaisau, ir einu gyventi savo gyveno. Gyvenimo tokio, nuo kurio jau pavargau, bet nepasiduodu, nes žinau, kas svarbiausia - tai TU.

vinegar

Kartais man atrodo, kad kai kurie žodžiai nusipelnė būti rašomi taisyklingai, lietuviškai. Atrodo, baugu būtų negerbti jų ir parašyti bet kaip.

Taip ir tavo žodžių aš klausau įdėmiai ir rašau juos taisyklingai.

Nors kartais, jei atvirai, aš užsidengiu ausis, numetu šalin rašiklį, kad tik negirdėčiau ir neužsirašyčiau. Kad tik apsaugočiau save nuo neišvengiamos melancholijos, liūdesio ar tai sunkiai pakeliamo skausmo. Bandau negirdėti tos tikrosios tiesos, kuri mums visiems bado akis savo plunksnakočiu. Stengiuosi nekvėpuoti, kad neužuosčiau tavo šildančio ir jaudinančio kvapo. Iš paskutiniųjų bandau įkvėpti du kart rečiau nei tu, tik tam kad mano alsavimas nesusilietų su tavuoju. Aš tavęs ilgstu, nors tu čia, ranka pasiekti galiu. Galiu paliesti, žiūrėti Tau į akis, galiu apsimesti jog nieko neįvyko ir misti vakarykštės nakties vaisiais.

Kartais supykstu. Ne, ne ant tavęs, supykstu ant susiklosčiusių aplinkybių, ant likimo rato, pasirinkimų. Pykstu ant tiesos, ant šviesos ir ant šešėliu puošto kūno. Bet labiausiai pykstu ant savęs, kad leidžiu sau tokią prabangą - aklai, be rytojaus. O gal jau rytojus? Fantazijos, gyvenimas, spalvos, Afrika, smėlis, saulė. O mano oazė - Tu.

Bet už viską labiausiai - aš džiaugiuosi, kad čia Tu, o ne kas kitas.