palikęs dienas į naktį krentu.
rūkas žolėje glosto mano pamėlusį veidą.
žvelgiu į dangų, kuris taip toli -
dievo rykštės kvepia tavimi.
aš nenužudžiau tavo tikėjimo
bet savąjį iškeičiau į akimirką,
į septynias sekundes malonumo,
todėl "aš" dabar minta mirtimi.
aš grįžtu į žemę iš kurios atėjau
tam, kad savo misija pradėčiau naujai.
nubusiu aš po medžio šaknimis
jaunas, skaistus ir nerūpestingas,
vėl į dangų žvelgsiu,
tik šis bus taip arti, jog ranka pasieksiu,
kojomis žengsiu ir tada
iš naujo savimi patikėsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą