- šešias dienas nebuvau išėjęs iš namų. šešias valandas miegu, kitomis - budžiu. Savo mirties laukiu kaip išganymo, bet ne nukryžiavimo. vis tikiuosi, jog išlaisvinimas atkeliaus netikėtai. žiūriu į drumzliną vandenį, o mintyje - tu tas vanduo. mano nelabasis aš - drumzliai, purvas, kuriuo nuodiju kiekvieną paliestą, paguostą ar išklausytą. mano žalias, žydintis labirintas apvalus. nėra nei pradžios, nei pabaigos. iš motinos įsčių - pas tave. nėra langų, nėra durų. taisyklių irgi nėra. tik aš ir aukščiausi krūmai, erškėčiai, viduryje - vonelė kupina kartą švęsto vandens. juo prausiu savo veidą. nedegina, neskauda, atvėsina. nors žinau, kad nesu aš vertas tokios dovanos.
- ką laikai rankoje?
- mano rankoje sutartis su liuciferiu. mano bilietas į laisvę čia, bet man pragaištis tenai. nors tuo pačiu aš neigiu dievą ir mylimiausią jo sūnų - liuciferį, aš pasiduodu nežinomybei, pasiduodu savo pradžiai ir pabaigai. pasiduodu gyvenimui, kur nuo šio nebekrisiu, o stiebsiuos į viršų. mes trise - aš, tu ir mūsų viltis, galbūt daugiau nieko ir nereikia. atleisk man, aš daugiau nebegaliu.
-
-
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą