Sigur Ros - Viorar Vel Til Loftarasa - English subtitles

All my single ladies!

• Baltas chalatas;
• Rudos šlepetės;
• Tobula laikysena;
• Gražios kojos;
• Švelnus makiažas ir jokio lipstick.

• Išpešioti antakiai;
• Ilgos blakstienos;
• Plaukai šviesus, garbanoti.
• Akys didžiai mėlynos;
• Nosis smaila, jokių inkštirų;
• Jokio pagurklio;
• Gražūs dantys;
• Lūpos natūraliai tobulos.

• Kaklas ilgas ir laibas;
• Kūnas vertas nuodėmės;
• Baltas chalatas;
• Rudos šlepetės.
• Ir jokio lipstick!

RYTAS. KITAS ĮSIKŪNIJIMAS

Prisikėlusi iš mirusiųjų

slampinėčiau pajūriu,

prisirinkčiau

pilnas kišenes kriauklių,

klausyčiaus ir klausyčiaus

bangų ošimo,

kol pagaliau pamirščiau,

kaip barbeno žemės grumstai

į karsto dangtį.

[J.Ivanauskaitė]

alyuminievye ogurtsy

Gera. Velniškai smagu!!! Tik žiemos nemėgstu :>

O, parėjai!

Saulė aukščiau dangaus ir visų kalnų,
Šildo pavieniui kiekvieną, skirdama dalelę savęs.
Manęs neaplenkusi, švelniai pabučiuoja į skruostą.

Pabučiavusi nusišypso ir persikelia į kitą arkos pusę.
Šį kart mūsų jau daugiau, nebe šimtas, o tūkstantis.
Vakarop vis jaukiau ir jaukiau. Maži balkonėliai kužda senas
pasakas, o žmogeliukų statulos merkia akis - naktis.

gera. ne?

Ir atsivėrė dangūs ir prapliupo liūtys. Nesiliovė tris pilnatis.

Staiga sustojo ir iš aukštai sklindanti šiluma pradėjo šildyti mane.

AČIŪ.

Mes taip retai padėkojam, mes taip dažnai neturime laiko sau, savęs pažinimui.

Ei, DRAUGAI!!!

Ačiū JUMS. Kad esat, kad buvot, kad būsit. Už tą meilę ir gėrį. Už ta dosnumą, ir geraširdiškumą ir pasitikėjimą. Juk draugai - didžiausias turtas. Ačiū JUMS.

Kaip gera būti sveiku ir laimingu! Kaip gera gyventi rudenį ir žinoti, kad sulauksiu pavasario. Kaip gera žiovauti, krapštyti nosį, ryt nubudus stotis ant kojų ir nueiti į tualetą. O dangau, kaip gera girdėti žuvėdras!!! Kaip gera matyti mašinas gatvėje ir būti budriam, kad nepartrenktų. Kaip gera turėti stogą virš galvos ir minkštą guolį. Kaip gera. Gera valgyti, šypsotis, skaityti, girdėti, matyti, sėdėti, užuosti. Kaip gera turėti šunį!!!

Ei, tu iri pagalvok d4l ko tau gera gyventi. Ir pamiršk tuo paistalus, kuriuos kalba kaimynas. Neklausykit jų!!! Jiems gera bambėti ir skųstis!! Miau!!! Geros dienos visiems!!! Ir svaitės geros ir metų gerų!!!

auauauau

rugštynės.

Kai einu neatsisukdamas atgal, dalinuosi upe, vėju ir saule. Kada nepažįstami veidai mane lenkia, matau kaip jiems nepaprastai sudėtinga gyventi. Rugsėjį.
Kada dangus maišosi su žeme, saulę praryja vėjas, o debesys slepiasi vandenyje, aš susimąstau.. Tada sustoju ir apsimetu nematomu.
Manęs nėra, tik pelenų krūva milžiniškoje gatvėje, apsuptoje mašinų ir žmonių.

Tada iškvėpiu ir man taip gera.

Ir aš toks pilnas ir nepriklausomas. Aš savas. Aš čia.

Tačiau staiga, euforijoj užsibuvus gal kelias minutes, aš sustingstu ir mano kūnas slenka bedugnės link. Lėtai, bet užtikrintai. Be garso, be kvapo, be namų

Ir aš vėl gyvenu.

Kartais tenka pabusti. Aš pabundu!
O pabudęs septynias savaites stengiuosi užmigti.


Aš pabundu, o septynias savaites... TAMSU.

Nebėra. Tu nesi.

Vis daugiau ir daugiau. Ir tave suvalgo. Ir tavęs nebėra!!!

Su kiekviena diena kažko trūksta vis labiau ir labiau. Vis savęs bandau paklausti ko, ir mano mintys nukrypsta aukščiau debesų, kur tiek daug neaiškumo.

Vis bandau atspėti kaip jaučiasi mano draugai, kada jiems neparašau. Ar pastebi, ar nepastebi? Bet tada ir vėl mintys aukščiau debesų ir jau nebemastau apie tai ką turėčiau. O tiesiog išeini, ir sunkiai sekasi grįžti.

Kartais klausia manęs nematomi draugai - o kaip tu jautiesi?

"Kai šūdų krūva..."- atsakau ir nieko nelaukęs nueinu toliau.. jaučiuosi vienišas ir nereikalingas. Ir aš nesiguodžiu tau, ir nevaidinu nelaimėlio, tiesiog taip dabar jaučiuosi. Ir viskas. TIK VISKAS.

Gal ruduo, gal liūdesys ir sielvartas. Gal graužatis, skausmas ir nelaimės? Bet kodėl?

O todėl, kad toks esu.. vėjo pūstas ir visiškai išpūstas, nes tai kas gyvena manyje su manimi nebendrauja.

Kartasi džiaugiuosi, kad galvoje neskamba nepažįstamas balsas.

Kartais liūdžiu, nes labai vienišas jaučiuosi, juk net galvoje niekas nešneka.. net nepažįstami.

Vis susimastau, o kodėl tada dar gyvenu ir aplinkiniams šypsausi? KODĖL?

Vis kažkas ateina į mano vidų ir įpučia ugnį, toji greit užgęsta ir tada tik rusena seni prisiminimai, jausmai ir jaudulys.

Dar vis pamenu tas nerūpestingas dienas, kada bėdos buvo tokios mažos, tokios lengvos ir permatomos. O dabar.. o dabar jaučiu, kaip augu, o mano siela nespėja su manimi. Mano kūnas ir kraujas netiki, kad aš jau toks didelis. Tiki tik, kad niekam nereikalingas. Klajoju, kaip senas vilkas ir ieškau žmonių.. Suradęs juo stengiuosi įkvėpti, o vėliau paleidžiu ir ieškau kitų.. Kai ateina žiema aš vidiniai miegu, būnu lėtas ir nieko nemąstau. stengiuosi nesušalti ir rast maisto. Surandu, sušylu ir kvėpuoju toliau.

Ko reikia, kad vienišas žmogus išgyventų šaltą žemą? - reikia tikėjimo. Tik jo semtis sunku, juk niekas netiki ir niekam tikėjimo nereikia. Kaip mašinos - netiki. NEMATO ir NEJAUČIA.

O aš vis dar čia, nieko vertas ir nereikalingas. Tuščia vieta, kurią pastebi tik kai sušlampa koja, ją išdžiovina ir toliau manęs nepastebi pamiršta ir nueina savais keliais. Kaip ir pridera, kaip ir turėtų daryti visi, taip, kaip turėčiau daryti aš. Bet aš įkrentu į žmogų visas ir ne visada padeda išdžiūti, ne visada pamaitina - patys sotūs.

Žmonės tampa žvėrimis, nes taip lengviau ir paprasčiau gyventi.

Žmonės nebejaučia, ir nemato. Tik valgo, siurbia ir traukia.

Atgal neduoda. NIEKADA.

Nes taip norėjo jis.

Nes taip turėjo būti.

Nes tokia mano lemtis.

Tik neleiskit man supūti.

Savijauta.

MirE geriausi draugai. Because, you raised me up.

Gražu, o ką?

Juk kažkada turėjo tai nutikti? Ankščiau ar vėliau.

Ačiū, tai ką man dovanoji. Ačiū, už tuos yaptingus prisiminumus, kurie išliks manyje iki kol numirsiu, tiek kūnu, tiek siela.

Dėkoju, už platų pasaulį ir gilius jo vandenis.

Už tas ypatingas staigmenas, kurios mane verčia šypsotis kiekvieną dieną, ir tuo stebuklingus vėlius vakarus, kada esi.

Jaučiu tave su kiekvienu savo įkvėpimu, jaučiu gėrį ir laisvę, nepriklausomybę.

Aš tave myliu. tu esi.

Šilkinio vakaro moterys.

Ei! Ei, Žmogau, o tu esi matęs šilkiniu
vakaru prisidengusias moteris?

Sėdi ant suoliuko, liūdi
Apie gyvenimą mąsto ji, kada netikėtai prieš
Jos akis išnyra krūtys ir žavi tasiamplaukė, kuriai
Jos priklauso.
Abi susigėdusios pasisvekina ir nuo šiol sėdi kartu.
Nieko nekalba, tyli. Bet juk tyla iškalbingesnė už
Žodžius. Juk, kada tylim mūsų mintys pagauna
Ypatingai didžiulį pageitį, ir pro akis praplaukia
Milijonai vienos nuo kitų nepriklausnačios mintys.
Bet šį kartą buvo kitaip. Šiš kartas buvo kitoks.
Tylėdamos ir "nieko" negalvodamas, jos matė
Viena kitos sustangrėjusius spenelius ir užuodė
Viena kitos kvapą. Jų širdys daužėsi nepastoviu
Ritmu. Priklausomai nuo minties ar fantazijos aplankiusios
Jas.Į veidus tvieskė mėnulis, o nugaras šildė jau beveik
Užgesusi saulė bei vienos ir kitos ranka. Tos 15 min. kol
Pilnai nusileido saulė buvo pačios ilgiausios jų gyvenime,
Tai buvo pati maloniausia pažintinė akimirka, tai buvo
Kelias į jų naują ir nematytą pasaulį. Beje, tai buvo jų vienintelę
Ir paskutinė naktis. Vienintelis vakaras ir paskutiniai saulės
Ir mėnulio bučiniai. Nusileido saulė ir pasigirdo, kaip ir kiekvieną
naktį, nuostabus vabalų, varlių ir garnių orkestras. Tai buvo ženklas,
Kad jau saugu ir gamta nori matyti atsiskleidžiant dvi nuostabiausias
Gėles. Moterų kūnai pradėjo kaisti, kraujas teka geičiau, šildo. Širdis -
beperstojo plakė, rodės lauk iššoks. Visai nejučia jos liko be lėmenėlių,
Ir štai, gamta gėrisi dviejais nuostabiais kūnais, kurie vienas paskui kitą nespėja,
Nes tai žvėriška ir sunkiai suvokiama, nes tai taip natūralu, kad net gąsdina.
..
...
.
..
...
Kai atėjo laikas mėnuliui dangų gražinti saulei,
Jų jau nebebuvo. Visur aplink - įtartinai tylu.
Viskas ką radau tai tik du kūnai. Du gražūs jaunų
Moterų kūnai. Jaunų moterų kūnai pridengti
Šilkinio vakaro skara.

Merg.

Pasidabinus prosenelės perlais,

Užrietus nosį ligi debesų

Maža mergaitė tyliai, saldžiai

Tikisi atgauti dvarą iš tetų.

Likimas mokys ją kaip lipt per galvas,

Pamokys išgyventi tarp žmonių.

Tiktai nežino ji, ar kas to vertas,

Ir abejoja, ar kada turės draugų.

Naktim sapnuosis jai košmarai,

Ligos - persiakios, kankins.

Dantis sukandus ji kentės nuo bado,

Bet niekad, niekad neprabils.

Uždariusi visas duris į sielą,

Ji dūžta, kaip kristalas, viduje

Užtat ji šypsosi jaunai poniai,

Kurią sutinka savo vonioje.

Įkritusi į glėbį nepažįstamo žmogaus

Apsimeta, kad saldžiai miega.

O ištikrųjų vis dar tikisi,

Kad ją kažkas pamils, priglaus.

kosTmosai

. Smagu.

Ar esi įtikėjęs, kad ir tave jie aplanko? Įtikėk!
Mane aplankė ir jau senai taip gerai nesijaučiau. Gera ir smagu.

O kai nubundi ryte, tavo glėbį pagalvė ar žmogus?
Pas mane pagalvė, bet man gera. Nes žinau, kad yra žmogus. SMA-GU.

Visada tikėjau, kad sulauksiu tada, kai nelauksiu. Kad bus gera tada, kada mažiausiai tikėsiuos, taip ir yra!

"O mano rankos, kaip ir mano viltys vis šaukėsi..."

Tik būnant už tūkstančio mylių,
Kai plaukus ir kūną paglostė pietys -
Supratau, kad tikriausiai jau myliu
Ir noriu sėdėt ten, kur sėdi šiaurys.

Ten kur kvepia laukai ir kur pievos,
Kur vaikšto žmonės pikti ir akli.
Kaip mažam vaikui prabėgs dienos
Ir savo kojomis bėgsiu į jį.

Į naują, į gražų rytojų,
Kur matosi viskas ryškiausiom spalvom.
Aš bėgsiu savo išvargusiom kojom,
Į tyrą, gražesnį rytojų.


/merica.