"/Niekas neatjaus jau mano liūdesio. Niekas nepaklaus, kaip tu jauties. O ar verta mums gyvent be rūpesčio? Ar verta gyvent be širdies?.../"

O gyvenimas davė tai ką ir turėjo duoti. Bet davė visiems ne po lygiai: vieniems daugiau, kitiems mažiau o kažkam išvis nedavė. Šiandien teko susitikti su VAIKŲ NAMŲ vaikais. Skruostu ašara nubėgo ne vieną, ne kelios.. Kodėl kūrėjas taip keistai elgiasi? Atrodo, niekam nenusikaltę vaikai turi išgyventi pragarą, praeiti ugnį. Galbūt pasukti savo tėvų pavyzdžiu. Skaudu matyt vaikus, kurie yra priversti kovoti jau tuomet, kai dar turėtų mėgautis nerūpestinga vaikyste, kai viskas turėtų teikti tik džiaugsmą, meilę (ir) ar šilumą. Taip nėra.
O taip nėra vien dėl to, kad pasaulis yra neteisingas ir sušiktas. Todėl, kad būna tokių tėvų, kurie išvis galėjo negimti. Neegzistuoti. Deja..

Atrodo, jei tik galėčiau, jei tik mokėčiau, viskas būtų kitaip.. bet, esu niekas šiam pasauly. didelis 0 vot tak.
Atrodo, jei tik turėčiau pinigų, iškart atsidaryčiau savo privačią vaikų namų įstaigą ir tenai būtų kitaip. Visi gyventų laimingi, visi draugiškai. Niekam nieko netrūktų. Atrodo, nors imk ir dovanok visiems, tiems mažyliams, liūdesio angelams, meilę, šilumą, kad tik jiems geriau, kad ir pačiam būtų ramu ir gera. Bet taip neina. Žmogus atsimuši į siena. nieko nėra.
Tada susiduri su tokiu jausmu viduje. Tokia didele kova, tiesiog kraujuoji iš vidaus. Esi bejėgis, esi oligarchinės visuomenės mėtomas ir vėtomas žmogus(lyg ir).
BoOoRING.

"/Kaip gražu, vandeny cigaretė/"