Išvykstu.

Adjos Amigos.
Išskrendu... SĖKMĖS per
Tauragės dienas, nelikit
abėjingi, dalyvaukit renginiuose.
Aš išvažiuoju į
Pasaka Iš Rūsio: Gyvas Sapnas
. Jėėė:). miau.

Pats javų žydėjimas.

Iš to begalinio skausmo,
Iš tų džiaugsmo akimirkų -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Per lapkritį, per gegužę.
Per ugnį ir vandenį -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Į naują rytojų, pamiršt kad galėtum
Į rugių lauką, kad meilę pasėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Nuo raudono saulėlydžio
Naktimi taip virstančio, pasiimk -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Ant Himalajų kalnų pabūt, kad galėtum
Baikalo dugne, ramiai sau sėdėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Aš atiduodu tau jausmą
Kurio man taip ir neprireikė.
Meluoju. Neduosiu to jausmo -
Kurio man taip prireikė.

Martini.

*Vakarėja. Happily never after.

įdomiai keista, kai pagalvoji..
Kas iš žmogaus padaro žmogų?
Kiek turi pamatyti žmogus, kad vėliau matytų daugiau nei kiti.
Kiek reikia nesuprasti žmogui, kad vėliau viską suprastų.
Kiek ašarų, kiek skausmo? O kiek džiaugsmo turi matyti aplink, kad užaugtų žmogumi?
Kad vertintų, tai ką turi.

Klausimai į kuriuos, tikriausiai, neįmanoma atsakyti.
O kas yra tikras žmogus? Kur parašyta, kur aprašytas tikrasis Žmogus.
KAS PADARO TAVE TIKRU ŽMOGUMI?

Šeima?

Religija?

Draugai?

Pinigai?

Socialinė padėtis?

Pripažinimas?

Intelekto koficiantas?

.....?

Žinau! Gal tikrą žmogų "pagamina" nuopoliai ir pakilimai?

Kažin..

.

Idiliška moteris.

Jei būtų galimybė susipažinti su žmogumi, kuris jau mirė, susipažinčiau.

Susipažinčiau su Marija Pečkauskaite - Šatrijos Ragana.

Artima man. Keista, jo... Mūsų vertybės skiriasi, pasauliai taip pat. Bet ji, dvasinga, ji nuostabus žmogus(bent taip rašo Vikipediojoje). Man būtų įdomu sutikti tokį, atrodo, tobulą žmogų. Artimiau pažinti ir sužinoti iš kur toks gėrio šaltinis.
Augusi katalikiškoje šeimoje, Marija Pečkauskaitė nuo pat mažens spinduliavo šviesa. Tokio žmogaus nepastebėt neįmanoma. Aš taip tikiu. Aš dar nesuprantu. Marija..iš kur tu? Visgi viena mintis neduoda ramybės. O gal tas nuostabumas iš tikėjimo į Dievą? Gal tai tiesa. Gal tikėjimas mums apriboja fizines, minties laisves, tačiau suteikią pilnavertį dvasišką gyvavimą?
Kiek daug klausimų man sukėlei, Marija.

Apysaka "Sename Dvare", tai šedevra. Prisipažinsiu. Neperskaičiau viso, bet veikiausiai dėl to, kad to reikalavo mokykla. Nekenčiu taisyklių. Bet kūrinys, tai menas. Tai meniškiausia ką man teko skaityti.
Prieš save matau Irausią vaikštant po kiemą ir ieškant mamatei tinkamiausios gėlės. Matau tas liūdnas Mamatės akis, kurios, pasak Irusios, primena rožes. Įdomu, kaip mamatės liūdesį išgyveno Irusia. Ar pasakė viską ką turėjo giliai širdy? Jei ne, tai kodėl. Kūrinyje Mamatė, taip pat, buvo linkusi jausmus nutylėti. Man mamatė - tai pati rašytoja. paslaptinga. šilta. O jos dienoraščiai. Dievaži. Vėl ir Vėl atrandu.

" Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus.
Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai - tai juk aš pati.
Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim."

Jei kas leistų paliesti jos laiką.
Deja.

Sudie,
Marija Pečkauskaite-
Šatrijos Ragana.

prasmilkę kūnai.

Per patį skaudžiausią Tu kelią ėjai.
Patyrei tik šalto, tiek kraujo matei.
Bet tu dar toks mažas, dar vaikas gi tu.
Neklauski savęs: ar užteks man jėgų?

Nuo tada, kai radai naujuosius "namus"
Tik vargą ir skurdą užuodi nakčia.
Širdis neramina tavo jausmus.
Nepasiduok! Juk tai tavo didžioji kančia.

O po to...

Vėliau pro kaminą, kaip ir kiti, išvyksi iš čia.
Ten gera tau bus? susimąstau..
Bet iki tol tau nepadės nė delčia.
Stiprybės tau, mano Mažasis Žmogau.

viskas...

Dar tūkstančio nekaltų vaikų nebėra.
Mosntrai, naikino, sudegino juos.
Už nieką. Už tai, kad jie Žydai yra.
Už nieką. Už tai, kad yra...