ate laime

kaip džiaugtis svetima laime
kai savąją purve vartai.
nugara į viršų,
veidu į apačia.

o kokią laimę turi veidas?
ar turi auskarų, ar turi šypseną
ar turi gražius plaukus,
koks prakaito kvapas?

ar laimė prakaituoja?
aš prakaituoju kai matau tave,
kai girdžiu ir uodžiu tave.
koks tavo kvapas?

o koks išdavystės kvapas?
kuo persismelkia aplinka,
kada išsiduodi, išduodi
ir tampi rodiklis nulis.

kas tu esi? kuo gyveni?
kada aš tave paleisiu
ir kada tu nebebūsi man svarbus
kada aš liksiu sau.

ar tu mano laimė?
kodėl nekvepi cinamonu, kardamonu
tik perkandus kažkoks salstelėjęs,
gal karstelėjęs. joks.

išprakaituoti tave ir išsimaudyti
viskas ko aš noriu šiandien.
kad nebebūtum manyje,
kad paliktum ir apleistum mane.

atsiimu prašymus būti čia
būti dabar ir būti man
man tavęs, kaip šuniui trečia:
nereikalinga,  purvina ir smirdanti.

atsisveikinu su laime, tik tam
kad vėl pasisveikinčiau
bet šįkart su savąją.
su tyra ir neišgalvota.

egoistiška, narciziška, bet
tikra laime.
ta Laima kuri mane kels į
debesis, ir į naują, negyventą, įkvepiantį, rytu alsuojantį rytojų. Su saule, su pavasariu, sprogstančiais žiedais. Ir tikra, ištikimą meilei, bei spalvotu rūpesčiu. ačiū.

Pats javų žydėjimas.

Iš to begalinio skausmo,
Iš tų džiaugsmo akimirkų -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Per lapkritį, per gegužę.
Per ugnį ir vandenį -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Į naują rytojų, pamiršt kad galėtum
Į rugių lauką, kad meilę pasėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Nuo raudono saulėlydžio
Naktimi taip virstančio, pasiimk -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Ant Himalajų kalnų pabūt, kad galėtum
Baikalo dugne, ramiai sau sėdėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Aš atiduodu tau jausmą
Kurio man taip ir neprireikė.
Meluoju. Neduosiu to jausmo -
Kurio man taip prireikė.

prasmilkę kūnai.

Per patį skaudžiausią Tu kelią ėjai.
Patyrei tik šalto, tiek kraujo matei.
Bet tu dar toks mažas, dar vaikas gi tu.
Neklauski savęs: ar užteks man jėgų?

Nuo tada, kai radai naujuosius "namus"
Tik vargą ir skurdą užuodi nakčia.
Širdis neramina tavo jausmus.
Nepasiduok! Juk tai tavo didžioji kančia.

O po to...

Vėliau pro kaminą, kaip ir kiti, išvyksi iš čia.
Ten gera tau bus? susimąstau..
Bet iki tol tau nepadės nė delčia.
Stiprybės tau, mano Mažasis Žmogau.

viskas...

Dar tūkstančio nekaltų vaikų nebėra.
Mosntrai, naikino, sudegino juos.
Už nieką. Už tai, kad jie Žydai yra.
Už nieką. Už tai, kad yra...

nesu.

Ir va, jau laikas man išeiti.
Ir vėl kartojasi tas pats.
Reikia kuo greičiau man viską baigti,
Nepažadu ar grįšiu, nežinau aš pats.

Šaukiuosi mirtį pas save,
Girdėk mane! Ateiki.
Nenoriu degti pragare,
Bet kito kelio nepalieki.

Tiek daug ėjau ir tiek kentėjau,
Kiek jūsų pasakom tikėjau.
Sudiev, sakau, nebegaliu jau.
Girdėk mane! Ateiki.

"Bet prieš palikdamas šia žemę
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones"
Atminkit, kas manim tikėjot,
Linkėsiu gero iš širdies.

Jaučiu kaip krentu, jaučiu kaip nebaigsiu mokyklos
Nematau aš savęs net užaugus, nematau aš savęs prie sakyklos.
O dabar ir vėl, Apninka paranoja.
Šizofrenija? Agonija? Egoizmo harmonija.

2009. III. 08

Mokykla gadina mokinius gabius.

Mokykla gadina mokinius gabius.
Nežiūri ji: dar gyvas jis, ar greitai žus..
Ir bėgant metams taip toliau
Jau liko vien tik robotai veikiau.

"Bet mokykla savotiškai svarbi?!"
Taip mano net menų kūrėjas.
Bet ar tikrai tam save naikini?
Kad po to kur grįžt nebežinai..išėjęs.

Mokykla. MOKYKLA. Mo-KYK-la.
Kas per vertybė mokykla?
Keista, šalta.. be sielos, nejau-tri
Vargu ar bus man ji brangi.

2009.II.23

LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI

LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI

Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.

Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.

Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.

Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.

Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.

Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu

Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.

Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.

V. Mačernis

NES TU NEPATIKĖJAI

...NES TU NEPATIKĖJAI

Tau reikia jūros?
Pažiūrėk - aš ją sukūriau.
Tau reikia saulės?
Pažiūrėk - iš savo saujos
ją švystelėjau virš tavo galvos.
Dangaus tau reikia? Ar matai,
kiek jo - lyg pasakos melsvos?!

...Bet nelauktai
nuseko jūra, o dangus -
nelyginant ruduo drangus,
ir saulė jau nepatekėjo -

...nes tu nepatikėjai.

Nervų uždegimas.

Antradienis. Beveik Vidurnaktis.
Galvoje vis skamba žodžiai kuriuos ne kartą ištarė
labai geras mano draugas, žmogus kurį labai gerbiu.

/Šimtą kartų tavimi aš nusivyliau.
Šimtą kart vidukelėj mečiau.
O kaskart jaučiu ir vėl kad myliu,
Ir kažin ar ne labiau, ir kažin ar ne labiau./

---

tik dar nesuprantu
ar ateis tokia diena
kai galvoje neliks niekų
o vietoj jų daug smegenų.
Ne betkokių, o veikiančių.
galinčių mąstyti ir žinoti
kas bus ryt, poryt.
gal taip gyventi ir neįdomu
bet gal bent suprasiu kas esu.
Dar pamąstau, o jeigu vieną
dieną taip imtų ir įvyktų
kas tada? gal aš suvokčiau
jog nesu išvis. gal aš
tik marionetė.
o jei ir tai būtų tiesa ar aš
mėginčiau nutraukti nuo savęs
tuos siūlus, virves ir ryšius,
kuriais esu manipuliuojamas.
tik kvailas įrankis tuščioje
dėžėje. ne. ne. taip.
muzika. muzika sušildo mano sielą,
ji paliečia kiekvieną mano
ląstelės dalį ir virpina širdį.
širdis jos nėra. ten tuščia, o gal ji
nudegė ir dabar užsidarė duris. sako:
-ačiū ne. svečių gana.
o jei taip? kas tada? badas ir mirtis.?.
ar įmanoma susigražinti jausmą.
fuu. ka čia šneku. nieko nėra
neįmanomo. net ir iš istorijos galiu
gauti 10, jei gerą savaitę pasėdėsiu
ir pasimokysiu vien ją.
Ji. jos.jai.ją.joje.ja.
Jis. jo.jam.jį.jame.juo
---

Artėja kalėdos. fuu. nemėgstu kalėdų.

Dažniausiai rašau dėl to kad man liūdna. Kartais net labai.

Taip ir dabar rašau, išsilieju.. pasidaro lengviau.

Spalio Lietau, man bloga. Širdyje taip negera, taip nemiela.. Širdis skauda.

---

Vos tik nubudęs supratu, kad tai sapnas
iš kurio ištrūkti sunku. ar kas gali padėti
pabėgti ten kur šilta, kur jauku. ar tai ne
man? kažkam kitam kas jausmą turi.

Šiandien skraidžiau debesimis,
Bet viskas baigės greitai
Nes aš jau nebe su jumis..
Vejuos aš vėją laiptais.

Ir davė it perkūnas man per galvą
Turėklo atsikišusi vinis:
-Atstoji tu tik tučią vietą,
tuoj nei kūno nei dvasios neliks.

Nuleidau galvą apačion, klausiausi aš vinies įdėmiai.
-Suteik dar vieną šansą sau! nepasiduoki tylai.
Ir nieko nepasakiusi daugiau, paliko mane vieną.
Nuo tos dienos nebežinau kur žvelgti man toliau(į tylą???)...

---

koks durnas jausmas. deeem. [;(].

Kvailų minčių puodas

Jau seniai čia besilankiau, kažkaip keista :}
visokios mintys galvoje sukasi ratu, ir blogos ir gerai, ir myliu pasaulį ir nekenčiu jo. šiandien turėjau labai smagią dieną, voooovoooo, ech bet smagus :}

pamąstau.

kodėl pasaulis mane nešioja, globoja?
ar jam turiu kažkaip atsidėkot.
kodėl jis dėl mūsų viską eikvoja?
kai mes nepasirušę nieko aukot.

Bet gi, myliu aš planetą mūsų
tiek davė, tiek aukojo
kerštauki, negailėki mūsų
nes mes to nusipenę esam

Krautuvėlės pardavėja

Mergaitės veidu teka ašaros:
Mylėjo, priesiekė, nerašo.
Negalima grąžinti vasaros
Ir ji rankas ant slenkščio grąžo.

Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje - virvės, pasagos
Ir vinys, vinys, vinys, vinys.